Savireklama

Pasitikėjimo kelionė į Medžiugoriją

  • %PM, %05 %554 %2018 %12:%Gegužė

Ar pasaulyje būna stebuklų? Ar jų yra kasdienybėje? Atsakysime įvairiai. Vieniems taip, kitiems ne. Bet būna gyvenime laikas, kai dienos tampa stebuklu, nes jos yra išlauktos. Kas pasakė, kad yra neįmanomų dalykų? Gal tas, kas pasakė, niekada nepatyrė svajonės išsipildymo? O svajonės pildosi visiems! Balandį, vangiai artėjant pavasariui, šypsenų žiedais pražydo mūsų neįgaliųjų draugų ir jų artimųjų veidai, gerumu – savanorių širdys. Būrį neįgaliųjų, pavienių ir iš organizacijų – Kretingos miesto neįgaliųjų draugijos, „Tikėjimo ir šviesos‘ bendruomenės su lydinčiu kapeleonu, pranciškonu kun. Tomu Zbignevu, dvasiniuose reikaluose talkininkavusia ses. Edita, suartino kelionė. Į ją išsiruošė 25 neįgalieji ir tiek pat jų asistentų – savanorių.
Tolima, iš pradžių atrodanti neįveikiama ir iššūkių kupina piligrimystė vedė per Lenkiją, Slovakiją, Vengriją. Naktinis plaukiojimas Dunojumi atvedė į šventumu dvelkiančią vietą šioje žemėje – Medžiugoriją (Bosnijoje). Tai gausiausiai piligrimų lankoma vieta, kur 1981 m. šešiems vaikams apsireiškė Dievo motina, pasivadinusi Taikos Karaliene. Nuo tos dienos Viešpaties Motina apsireiškia kiekvieną dieną ir kartą per mėnesį siunčia savo prašymą visai žmonijai ragindama gyventi taikoje su savimi ir kitais. Šioje vietoje patyrėme nenusakomų žodžiais stebuklų. Neįgalieji, sėdintys ratukuose, apsireiškimo vietą – Rožinio kalną – pasiekė padedami savanorių Medžiugorijos Činakolos bendruomenės jaunuolių. Neliko neaplankytas ir Kryžiaus kalnas. Piligrimų gausoje, giesmių apsuptyje džiaugsmu spindėjo neįgaliųjų ir jų mamų bei juos lydėjusiųjų akys, o širdies džiaugsmas buvo nenusakomas. Arūno mama Liuda Stregauskienė džiūgavo: „Aš tiek metų Dievo meldžiau, kad mano sūnus galėtų aplankyti šią vietą. Negaliu patikėti, kad tai vyksta“. Viktorijos mama Janina Rupšienė nuolat visiems dėkojo už pagalbą jos dukrai ir savanorių paslaugumą, vis negalėdama savo gyvenimo „kryžiaus“, negalią turinčios dukros, visapusiškai patikėti savanoriams keliautojams ir mėgautis kelione. Bet mes patys jai dėkojome už tai, kad turime galimybę šioje kelionėje išgyventi gerumo, prasmingumo, atjautos per savanorystę laiką.
Tris dienas gyvenę stebuklu išvykome į Kroatiją, kurioje gėrėjomės Adrijos jūros pakrante, Splite esančiu 1700 metų senumo Romos imperatoriaus Diokletiano rūmų kompleksu, Jupiterio šventyklos griuvėsiais, Zadaro mieste – jūros vargonais ir KRKA nacionalinio parko kriokliais. Austrijoje užbūrė mažosios alpės, jų slėniai, Štirijos regiono sostinė – Graco miestas, kuris dar vadinamas „skersvėjų“ miestu. Kelionę baigėme aplankydami Austrijos šv. Egidijaus bažnyčią ant didelio kalno viršūnės.
Autobusui riedant link namų, liūdesį sklaidė mūsų regėjimo negalią išgyvenantis Audrius su armonikos muzika, visus kviesdamas padainuoti lietuviškas liaudiškas dainas. Mūsų kelionės bičiulė Birutė grįždama namo apgailestavo, kad kelionė baigiasi, o norėtųsi dar savaitę keliauti: „Tai mano gyvenimo kelionė, kurios niekada nepamiršiu“, – atviravo.
Dalinamės šiuo džiaugsmu su visais savo bičiuliais ir linkime nebijoti iššūkių, keliauti ir džiaugtis, savanoriauti, pasitikėti vieni kitais, patikėti savo artimą kito, šalia esančio savanorio globai ir pajusti, kad nepaisant visų gyvenimo sunkumų gyvenimas yra labai gražus. Džiaukimės ir kurkime džiaugsmą mūsų neįgaliesiems gyvenimo draugams! Rebe Nachmano žodžiai „Jei tu rytoj nesirengi tapti geresnis nei šiandien, tai kam tau rytojus“ tebūnie kiekvieno mūsų pažadas jau rytoj būti geresniais nei šiandien.

Birutė VISKONTIENĖ ir Martyna ULJANOVA
Kelionės savanorės ir iniciatorės

Skaityti 102 kartai

Palikite komentarą

Įsitikinkite, kad įvedėte reikalingą informaciją, kur nurodyta (*). HTML kodas nėra leidžiamas.

Paieška tinklapyje

Kalendorius

Gegužė 2018
S Pr A T K P Š
1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29 30 31

Mes Facebooke