Savireklama

Tautinis kostiumas – išausta tapatybė

  • %PM, %24 %690 %2017 %15:%Spa

Laima STONKUVIENĖ

Kretingos kultūros centro S. Įpilties skyriuje surengta edukacinė popietė „Žemaičių moterų ir vyrų tautinių rūbų raida“, skirta Tautinio kostiumo metams. Renginio viešnia, M. Valančiaus gimtinės muziejaus kultūrinės veiklos vadybininkė Violeta Čėsnienė ne tik papasakojo apie autentišką žemaičių krašto tautinį kostiumą, bet ir jį pademonstravo.
Pati tautinius drabužius vilkinti V. Čėsnienė prisipažino pirmą kartą jais pasipuošusi per rugpjūtį muziejuje vykusią Klojimo teatrų šventę. „Labai norėjau turėti savo tautinį kostiumą, tad parengiau projektą, kad galėčiau įgyvendinti ne vien šį savo norą, be ir pristatyti audimo amatą, – pasakojo V. Čėsnienė. – Tautinį kostiumą turi kiekvienas Lietuvos regionas, o visiems bendra tai, kad kostiumą sudaro tos pačios dalys: marškiniai, liemenė, sijonas, prijuostė, galvos apdangalai. Moteriški marškiniai buvo siuvami kaip tunikos, kad neveržtų. Žemaičių marškiniai yra su kalnieriais, rankogaliai siuvinėti. Sijonui būdingos ištisinės linijos, nors pasitaiko ir languotų. Ši kostiumo dalis irgi buvo siuvama patogi, pritaikyta bet kokio stoto moteriai, po sijonu būdavo vilkimi ir dar keli sijonai“.
Liemenės, pasak V. Čėsnienės, skirtingai nei kitose vietovėse, Žemaitijoje buvo austos iš languotos ar skersai dryžuotos medžiagos. Skaros buvo rišamos priekyje vadinamaisiais „ragais“ – tai būdinga tik žemaičiams. Žemaičių moterys mėgo vienu metu turėti daug skarų – ir ant galvos, ir ant pečių, kaklo, ir net rankose. Tokia moteris buvo laikoma „bagota“.
Prie tautinio kostiumo buvo avimos ir naginės, ir klumpės, odinius batus nešiojo tik turtingesni, kurie turėjo galimybę tokius įsigyti. Puošdavosi moterys gintaro karoliais, kuriuos aplink kaklą vyniodavo trim eilėmis, taip pat nešiojo ir škaplierių.
„Straini“ norėjo būti ir žemaičių vyrai, – teigė V. Čėsnienė. – Jų sermėgos buvo su atvartais, kaklą puošė skarelės, skrybėlę – povo plunksnos. Tautiniai kostiumai buvo siuvami iš namuose austų medžiagų. Pirktiniai drabužiai tautinius išstūmė prieš karą“.
Popietės dalyviai galėjo apžiūrėti M. Valančiaus gimtinėje muziejuje šviesaus atminimo jo direktoriaus Algirdo Čėsnos iniciatyva įkurtos „Audimo mokyklėlės“ dalyvių austas juostas, servetėles, takelius, patiesalus. V. Čėsnienė prisipažino turinti sumanymą muziejaus teritorijoje pasėti linų, kad mokyklėlės, o ir muziejaus lankytojai pamatytų ir sužinotų, kokį augalą senoliai augino, kaip jį apdorojo, kad turėtų iš ko medžiagas austi ir drabužius siūti.
Etnografinės popietės iniciatorė, Kretingos kultūros centro S. Įpilties skyriaus vedėja Danutė Bružienė prisiminė 1988 metus, kai tuometės skyriaus vedėjos Birutės Stalmokienės iniciatyva buvo suburtas folkloro kolektyvas, apie pirmuosius tautinius kostiumus, kuriuos įsigijo prieš 10 metų, kai įpiltiškiai pirmąsyk dalyvavo Dainų šventėje. D. Bružienė pasidžiaugė, kad tautinius kostiumus turi ir mažieji folkloro mylėtojai – folkloro ansamblio „Kėilelė“ nariai, kuriems meilę senolių papročiams, tradicijoms, dainoms, šokiams ne vienerius metus skiepijo mokytoja Vida Jonauskienė, dabar – iš jos estafetę perėmusi pedagogė Laimutė Šiaulienė.
Į popietę susirinkę įpiltiškiai ne tik daug sužinojo apie autentišką tautinį žemaičių kostiumą – išaustą tapatybę, bet ir išgirdo senolių dainų, pamatė šokių, patys buvo pakviesti į ratelį.
„Labai džiaugiamės, kad tautinis kostiumas sugrįžta, kad dabar jį turėti tampa daugelio lietuvių garbės reikalu. Jau pradėjome ruoštis kitais metais vyksiančiai Dainų šventei, tikimės, kad iki to laiko pavyks įsigyti ir vienodus prie tautinio kostiumo tinkančius batus. Tik jų mūsų „Graistupiui“ dar ir trūksta“, – ateities planais pasidalino D. Bružienė.

Skaityti 183 kartai

Palikite komentarą

Įsitikinkite, kad įvedėte reikalingą informaciją, kur nurodyta (*). HTML kodas nėra leidžiamas.

Paieška tinklapyje

Kalendorius

Lapkritis 2017
S Pr A T K P Š
1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30

Mes Facebooke