Savireklama

Gyvenimas, apie kurį galima parašyti knygą

  • 17 gegužės 02, Antradienis 19:21

Kęstutis GABŠYS

Dvidešimt aštuonerių metų Vydmantų gyventojas Rokas Pylibaitis apie savo gyvenimą galėtų parašyti neblogą knygą. Prestižinės aukštosios mokyklos diplomas, emigracija į Norvegiją, šeši pradėti verslai, kurie nebuvo sėkmingi. Rokas tai vadina gyvenimo patirtimi, kuri padėjo jam atrasti save ir savo gyvenimo kelią. Šiandien mūsų herojus sėkmingai dirba, turi hobį, kuris, jo nuomone, ilgainiui taps darbu, aktyviai dalyvauja Vydmantų bendruomenės veikloje. Jaunus žmones jis ragina nebijoti klysti, ieškoti savęs, nes sėkmingas žmogus gali būti tik tas, kuris pats suranda savo gyvenimo kelią.
– Rokai, Tau – tik dvidešimt aštuoneri, o jau esi bandęs kurti net šešis verslus. Iš kur tokia stipri verslumo gyslelė?
– Manau, tai atėjo iš šeimos. Vaikystėje mano šeima ūkininkavo, vienu metu auginome apie 200 nutrijų. Namuose mums visada buvo ką veikti. Be to, tėvai užrašė mane į muzikos mokyklą. Džiaugiuosi, kad davė tiek darbo, tiek kitokios veiklos. Tai užgrūdino charakterį. Po to nebijai nei darbo, nei kitų sunkumų.
– Kada pirmą kartą kilo mintis užsiimti verslu?
– Baigęs muzikos mokyklą, pradėjau domėtis kompiuteriais, rengiausi įgyti „Microsoft“ sertifikatą. Mano dėstytojo pavyzdys parodė, kaip reikia prekiauti kompiuteriais. Dar besimokydamas mokykloje, 2003 ar 2004 metais pradėjau darbuotis. Surasdavau klientus, kam reikėdavo taisyti kompiuterius, važiuodavau pas juos į namus, pirkdavau detales, pačius kompiuterius. Verslas sekėsi gerai, bet mokslo rezultatai šiek tiek krito. Tiesiog darbas „vežė“ labiau nei mokslai. Vis dėl to mokyklą (Palangos senąją gimnaziją) sugebėjau baigti pakankamai aukštais balais.
Į rankas pateko Robert Kiyosaki knyga „Turtingas tėtis, vargšas tėtis“. Joje perskaičiau mintį, kad nereikia skubėti studijuoti. Geriau truputį pakeliauti, praplėsti akiratį, suprasti, ko nori gyvenime. Gavau pasiūlymą važiuoti dirbti į Norvegiją. Maniau, dirbsiu su kompiuteriais susijusį darbą, tačiau šis reikalas neišdegė. Pradėjau keliauti po Norvegiją ir prekiauti įvairiose mugėse. Prekiavome panašiais daiktais, ką pardavinėja miesto šventėse – kinietiškais niekučiais, iš Lietuvos pirkome keramikos dirbinius. Taip, važinėdamas iš vietos į vietą, Norvegijoje praleidau beveik metus.
– Nekilo mintis pasilikti Norvegijoje?
– Norvegijoje man trūko jaunimo, trūko socialinio bendravimo. Pavyzdžiui, Amerikoje prasideda savaitgalis, prasideda ir gyvenimas. Tuo tarpu Norvegijoje savaitgalį sėdi vienas tarp kalnų, nėra ką veikti. Žmonės tiktai sportuoja, važiuoja į gamtą ir viskas. Man reikėjo būti tarp žmonių. Nusprendžiau grįžti į Lietuvą ir baigti mokslus. Pasirinkau ekonomikos studijas Tarptautinėje verslo mokykloje (ISM). Studijos buvo stiprios ir pakankamai brangios. Kad galėčiau susimokėti už mokslą, vasarą vykdavau į Norvegiją užsidirbti pinigų studijoms.
Po studijų ieškojau veiklos Lietuvoje. Su draugais sukūrėme „startupą“. Gaminome specialų batų purškalą, kuris turėjo sukurti „žąsies odos efektą“ ir neleisti į batų vidų įsigerti vandeniui. Pusę metų bandėme produktą, tačiau supratome, kad ši technologija kol kas nėra pakankamai pažengusi. Purškalo teikiamas efektas buvo per trumpas. Verslą teko uždaryti, liaudiškai sakant, bankrutavome. Tada vėl pasukau į Norvegiją.
– Ką veikei antrą kartą ten išvykęs ir kiek laiko praleidai?
– Pirmiausiai Norvegijoje sutikau kelis žmones, su kuriais pradėjome iš Norvegijos į Lietuvą vežti automobilius. Patirtis buvo nebloga, tačiau verslas nepasiteisino. Mūsų uždarbis nekompensavo laiko ir įdėtų pastangų.
Po to man kilo idėja iš Palangos į Norvegiją atsivežti kavos automobilį, pardavinėti kavą kur nors pajūryje ar žmonių susibūrimo vietose. Norvegijoje tokių kavos automobiliukų dar nebuvo. Deja, Norvegija yra labai uždara ir biurokratiška šalis. Buvo sudėtinga gauti įvairius leidimus stovėti, prekiauti. Reikalų tvarkymą sunkino tai, kad imigrantas visada bus antrarūšis žmogus, labai sunku prie norvego prieiti ir t. t. Galiausiai leidimus pavyko gauti, tačiau tai nebuvo judrios vietos, aplinkui buvo daug kavinių ir mano verslas nebuvo sėkmingas. Automobiliuką pardaviau ir „nuo nulio“ ėmiausi kitos veiklos.
Pradėjau daryti tai, ką dažniausiai Norvegijoje veikia visi lietuviai. Vyrai dirba statybose, moterys – valytojomis. Aš su brangiu ekonomikos išsilavinimu, be jokios patirties statybose pradėjau naują verslą. Kadangi neblogai kalbėjau angliškai ir norvegiškai, surasdavau klientų ir su keliais lietuviais remontuodavome norvegų butus arba namus. Galiausiai pavyko gauti neblogą statybų projektą, tačiau mano kolegos lietuviai, švelniai sakant, turėjo truputį problemų su atsakingumu. Pradėjome vėluoti, daugėjo skundų iš klientų, užsakovų. Šia veikla užsiminėjome apie metus, ji man davė tam tikros patirties organizuojant veiklą, kai atsakingas jau esi ne tik už save, bet ir visą komandą. Kažkuriuo metu Norvegijoje susipažinau su vienu restorano savininku pakistaniečiu. Mano naujasis pažįstamas pasakė, kad nebenori užsiimti restoranų verslu ir pasiūlė investuoti į kokią nors mano pasiūlytą verslo idėją. Nusipirkome specialų robotą ir nuo ventiliacinių angų šalinome riebalus. Norvegijoje tokių įmonių nebuvo daug, o gerai išvalyta ventiliacija mažina gaisrų pavojų. Pusę metų su kolega pakistaniečiu dirbome kartu, padėjau jam įsukti verslą. Deja, pastebėjau, kad mano kolega labai savanaudiškas, nenori dalintis. Gal būt galėjau šį verslą tęsti savarankiškai, tačiau ketveri metai Norvegijoje įgryso. Pasiilgau Lietuvoje likusių draugų, socialinių ryšių. Supratau, kad Norvegijos man jau pakanka.
– Galima sakyti, kad paskutinysis tavo verslas nepavyko todėl, kad nebenorėjai likti Norvegijoje ir verslo nesėkmė, tai paskatino tave grįžti?
– Galbūt. Į Lietuvą grįžau praėjusiais metais, nes bandyti įvairias veiklas nusibodo pačiam. Pasakiau sau, kad susirasiu veiklą, kuri man patinka, ir nuosekliai sieksiu rezultato. Darbo biržoje man pasiūlė sudalyvauti jauniems žmonėms skirtame projekte „Atrask save“. Dalyvaudamas projekte, prisiminiau, kad dar mokyklos laikais neblogai organizuodavau ir vesdavai įvairius renginius. Vienas žmogus paprašė manęs pravesti gimtadienį. Renginys pavyko, ir draugai pradėjo mane kviesti vesti vestuves, gimtadienius, kitas šventes. Supratau, kad tai yra mano pašaukimas, tik 10 metų man reikėjo, kad tai suprasčiau!
Žinoma, šiuo metu renginių organizavimas ir jų vedimas man yra kaip hobis. Duoną sau uždirbu vienoje Kretingos įmonėje, kuri plečiasi į Skandinavijos rinką. Kadangi pažįstu rinką, moku anglų ir norvegų kalbas, galiu būti naudingas įmonei. Tačiau mano aistra tebelieka renginiai, ir kada nors atsidėsiu vien tik jiems.
– Tau tikriausiai po kiekvienos nesėkmės tekdavo išgirsti siūlymų ir raginimų „baigti tas nesąmones, susirasti normalų darbą ir būti tokiems, kaip visi”. Ką atsakydavai sau, tokiems patarėjams ir ką pasakytum abejojantiems?
– Tą iš tikrųjų man sakė ir mano tėvai, ir seneliai, ir visi giminės. Sau ir kitiems sakydavau, kad aplinkui yra daug žmonių, kurie vos suduria galą su galu. Jei nori turėti tai, ko neturi, turi daryti tai, ko niekada nedarei. Jei darysi tą patį veiksmą kiekvieną dieną, gausi tą patį rezultatą. Galiausiai verslo nesėkmė nėra gyvenimo pabaiga, tai tėra pamoka. Ją turi išmokti ir eiti pirmyn. Norėdamas ką nors pasiekti, turi pats suvokti, ko nori ir kur yra tavo keliais. Šiandien prisimenu, kad dar mokykloje tėvai ir draugai sakė, jog renginiai yra mano sritis, tačiau tam, kad tai suprasčiau aš pats, prireikė 10 metų įvairių veiklų, bandymų ir klaidų.
– Aktyviai dalyvauji Vydmantų bendruomenės veikloje. Ar tai reiškia, kad savo ateitį matai šioje gyvenvietėje?
– Tikrai neįsivaizduoju savęs Vilniuje. Didmiestis su transporto kamščiais, nuolatiniu skubėjimu yra ne man. Savo ateitį kol kas regiu Palangoje, Kretingoje ar Vydmantuose. Gyvenant ir dirbant Norvegijoje, man trūko lietuvių kalbos, socialinio bendravimo ir slėgė supratimas, kad vis vien esi antrarūšis. Darbas Vydmantų bendruomenėje padeda šiuos poreikius realizuoti. Pastaruosius metus Vydmantų bendruomenėje susibūrė puikus aktyvas, žmonės, kurie nori keisti savo aplinką, kažką veikti. Džiaugiuosi, kad galiu būti to proceso dalimi.

Skaityti 155 kartai Atnaujinta 17 gegužės 02, Antradienis 20:01

Palikite komentarą

Įsitikinkite, kad įvedėte reikalingą informaciją, kur nurodyta (*). HTML kodas nėra leidžiamas.

Paieška tinklapyje

Kalendorius

Gegužė 2017
S Pr A T K P Š
1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31

Mes Facebooke