Savireklama

Įamžino žydų gelbėtojus ir lietuvybės puoselėtojus Pirmo puslapio

  • %AM, %17 %288 %2018 %05:%Spa
Prie drąsiems ir kilniems seneliams Sofijai ir Pranui Kasperaičiams atminti skirto atminimo ženklo sustojo anūkai: sodyboje gyvenanti Gražina Selkauskienė, Pranas Kasperaitis ir Laima Andriuškienė. / Aisto Mendeikos nuotr. Prie drąsiems ir kilniems seneliams Sofijai ir Pranui Kasperaičiams atminti skirto atminimo ženklo sustojo anūkai: sodyboje gyvenanti Gražina Selkauskienė, Pranas Kasperaitis ir Laima Andriuškienė. / Aisto Mendeikos nuotr.

Laima STONKUVIENĖ

Imbarėje sekmadienį oficialiai atidengtas paminklinis akmuo, skirtas ryškų pėdsaką krašto istorijoje palikusioms asmenybėms – žydų tautybės žmonių gelbėtojams Sofijai ir Pranui Kasperaičiams bei lietuviškos spaudos platintojams, kovotojams už lietuvių kalbos ir spaudos grąžinimą broliams Feliksui Jurgiui ir Marcelijui Martynui Sragiams.
„Šie imbariečiai krašto istorijoje paliko įspaudę labai ryškų pėdsaką. Juos primins atminimo ženklas – natūralus lauko akmuo iš buvusios Sragių tėviškės žemės. Jis stovės taip pat išskirtinėje vietoje – prie keliuko, vedančio į Kasperaičių sodybą, kurioje šiuo metu gyvena jau kitos jų kartos atstovai“, – prieš iškilmes „Švyturiui“ sakė Imbarės seniūnijos seniūnas Antanas Turauskis.
Nuskambėjus Maironio „Lietuva brangi“, kurią atliko Salantų kultūros centro Žvainių skyriaus vokalinis ansamblis, renginį vedusi Žvainių skyriaus vedėja Vitalija Valančiutė akcentavo, kad šie metai išskirtiniai buvo ne tik Lietuvai, bet ir Imbarės bendruomenei – iškiliems kraštiečiams atminti pastatyti net keturi atminimo ženklai. Ceremonijoje dalyvavusios vicemerės Danutės Skruibienės teigimu, labai svarbu ateinančioms kartoms palikti užrašytą istoriją, tačiau labai svarbus jaunimui yra ir gyvas žodis – išgirsti apie žmones, kurie, nepaisydami tautybės, religinių įsitikinimų, saugojo vienas kitą, gelbėjo nuo mirties negalvodami apie jiems patiems gresiantį pavojų. „Džiaugiuosi Imbarės bendruomene, kuri šiais, atkurtos Lietuvos šimtmečio metais, pastatė daugiausia atminimo ženklų, priminsiančių kažkada šioje vietovėje gyvenusius ir tyliai gerus darbus dariusius žmones. Galbūt po šimto metų tokie atminimo ženklai bus statomi jums, parodžiusiems pavyzdį, kaip turi būti saugoma ir branginama krašto istorija, joje ryškų pėdsaką palikusios asmenybės“, – kalbėjo D. Skruibienė.
Jai pritarė ir renginyje taip pat dalyvavusi Savivaldybės Kultūros ir sporto skyriaus vedėja Dalia Činkienė: „Taip ir poetų pasakyta: eidamas per gyvenimą kiekvienas žmogus palieka pėdas. Jeigu jos gilios – tampa takais. Sofija ir Pranas Kasperaičiai įspaudė gilias pėdas, jų pramintu taku dabar eina anūkai ir proanūkiai“.
Šeimos vardu kalbėjęs vyriausias anūkas Pranas Kasperaitis atviravo visą istoriją, kaip jo seneliai gelbėjo žydų tautybės žmones, surankiojęs po trupinėlį. „Seneliai buvo labai kuklūs žmonės, niekada nemanė atlikę žygdarbį. Tačiau tokiu šiandienos pagerbimu, matydamas tiek garbingų svečių senelis, manau, būtų patenkintas, – kalbėjo P. Kasperaitis. – Mačiau abu išgelbėtus žydus, kurie senelius lankė, darė viską, kad jie nebūtų ištremti į Sibirą. Deja, kaip vadinamieji buožės, nors turėjo tik 11 hektarų žemės, seneliai 1951 m. buvo ištremti, į Lietuvą grįžo 1959-aisiais“.
Slėptuvė, kurioje slėpti žydai, pasak S. P. Kasperaičių anūko, iki šiol name tebėra. Ir ji ne rūsyje, kaip visur teigiama, o viename namo galų. Čia buvo atitverta nedidelė patalpa, kurioje tilpo pora suoliukų. Įeiti į slaptavietę buvo galima per drabužių spintą, kuri dengė visą sieną, išėmus porą lentų iš spintos galinės sienos. Buvo laikotarpis, kai kitame namo gale gyveno laikinai apsistoję nacistinės okupacinės valdžios pareigūnai. Tada reikėję ne tik saugotis, bet ir gudrauti: P. Kasperaičio sesuo kambariuose paskleisdavo aštrius vaistų – valerijono, kamparo – kvapus, o pati apsimesdavo labai stipriai serganti. Vokiečiai ligų labai vengė, tad į kitą namo galą ir neužeidavo.
„Salantų žydaitė Basia Abelmanaitė dirbo senelių ūkyje. Į Šalyno dvarą, kur ją liepta pristatyti ir kur laukė mirtis, senelis vežė dviračiu. Pasakė: jeigu pavyks pabėgti, grįžk, priglausime. Merginai pavyko pabėgti, ji karo metus praleido pas senelius. Apie slepiamą žydaitę seneliai prasitarė tuomečiam Salantų klebonui Antanui Simaičiui, tas pritarė, pasakė, Dievas padės. Netrukus pas Kasperaičius buvo atvežtas ir dar vienas Salantų žydas Rapolas Veržbolauskas. Kiek mums žinoma, karo pabaigoje pas senelius iš viso slėpėsi keturi žydai. Už vieno iš jų Basė ištekėjo, tapo Jankelovičiene. Ji sovietmečiu išvyko į Izraelį, Rapolas su šeima gyveno Kaune“, – pasakojo P. Kasperaitis padėkodamas už seneliams parodytą pagarbą ir jų poelgio įamžinimą.
Už istorijos puoselėjimą, pagarbą jos nusipelniusiems kraštiečiams dėkojo ir atminimo ženklą sukūręs akmenorius Juozas Žilinskis, akmenį pašventinęs Salantų klebonas Audrius Keršys, Imbarės seniūnas A. Turauskis. „Sakiau ir sakysiu: Imbarės kraštas visada turėjo „riktingų“ lietuvybės, kitų vertybių puoselėtojų. Džiaugiuosi, kad Savivaldybės taryba pritarė mūsų sumanymui įamžinti keletos iš jų atminimą, įtraukė į atkurtos Lietuvos šimtmečiui skirtą programą. Važiuojantieji pro šią sodybą, tikiuosi, sustos, pagerbs žmones, kurie baisiu karo metu, negalvodami apie savo gyvybes, gelbėjo jiems visai nepažįstamų žmonių gyvybes“, – sakė A. Turauskis.
Už tai, kad II pasaulinio karo metais, nepaisydami mirtino pavojaus sau ir savo šeimai, gelbėjo žydų tautybės žmones nuo nacių genocido, 1991 m. gruodžio 11 d. Izraelio valstybė Sofijai Kasperaitienei (1898–1972) ir Pranui kasperaičiui (1888–1969) po mirties suteikė Pasaulio Tautų Teisuolio vardą ir apdovanojo Jad Vašem atminimo medaliu, imbariškių pavardės iškaltos Jeruzalėje ant Teisingumo sienos, jų garbei Teisuolių alėjoje pasodintas medis. 2002 m. rugsėjo 16 d. Lietuvos Respublikos prezidento dekretu už ypatingą pasižymėjimą gelbėjant žūvantį žmogų Kasperaičiai po mirties apdovanoti ir Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi.
Imbarėje gimęs ir užaugęs kunigas, knygnešys, lietuvybės puoselėtojas, kalbininkas, pedagogas Feliksas Jurgis Sragys (1860–1951) platino lietuvišką spaudą, tyrinėjo lietuvių kalbą, išleido knygą „Poteriai, prisakymai ir katekizmas“. Jo brolis Marcelijus Martynas Sragys (1869–1941) platino lietuvišką spaudą. 1905 m. Salantuose ragino žmones valsčiaus pareigūnais rinkti lietuvius, kovoti už lietuvių kalbos ir spaudos grąžinimą. 1917 m., paskatintas kunigo Prano Urbonavičiaus, dalyvavo Vilniaus konferencijoje, kur atstovavo Kartenos valsčiui, 1919–1940 m. – Kartenos valsčiaus ir Kretingos apskrities tarybų veikloje, palaikė ryšius su bendramoksliais – Prezidentu Antanu Smetona, Salantų klebonu ir Telšių vyskupu generalvikaru P. Urbonavičiumi.
*
Per šiuos atkurtos Lietuvos šimtmečio metus, be jau minėtųjų, atminimo ženklai Imbarėje dar pastatyti Reketėje gimusiam lietuvių kalbininkui, eksperimentinės fonetikos pradininkui, ypač detaliai tyrinėjusiam žemaičių tarmę, Antanui Saliui (1902–1972), Lietuvos kariuomenės kūrėjui savanoriui, Vyčio Kryžiaus, Vytauto Didžiojo ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio ordinų kavalieriui, divizijos generolui Pranui Tamašauskui (1877–1951) bei Gedgaudžiuose gimusiam kunigui, prozininkui, knygnešiui Kazimierui Pakalniškiui (1866–1933). Visi paminkliniai akmenys buvo įtraukti į Lietuvos valstybės atkūrimo 100-mečio minėjimo Kretingos rajono savivaldybės programą.

Skaityti 301 kartai

Palikite komentarą

Įsitikinkite, kad įvedėte reikalingą informaciją, kur nurodyta (*). HTML kodas nėra leidžiamas.

Kalendorius

Gegužė 2019
S Pr A T K P Š
1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31

Mes Facebooke

Paieška tinklapyje