Savireklama

Etnoarchitektūrinis Jakštaičių kaimas Pirmo puslapio

  • %PM, %08 %592 %2019 %13:%Kov
Jakštaičių kaimas Salantų apylinkių topografiniame žemėlapyje. Vokietija, 1914 m. Jakštaičių kaimas Salantų apylinkių topografiniame žemėlapyje. Vokietija, 1914 m.

Mūsų rajono šiauriniame pakraštyje, Skuodo rajono paribyje tarp Salantų ir Grūšlaukės įsikūręs būdingas šiam Žemaitijos etnokultūriniam regionui Jakštaičių kaimas. Praeito šimtmečio antroje pusėje jį Lietuvoje išgarsino kretingiškio kraštotyrininko Igno Jablonskio, muziejininko Juozo Mickevičiaus ir vilniečio mokslininko Česlovo Kudabos 1967 m. aptiktos ir kultūros paminklų sąraše 1977 m. registruotos senos etnoarchitektūrinės sodybos, teikiančios etnografams ir architektūros tyrinėtojams daug vertingų žinių apie Šiaurės Vakarų Žemaitijos tradicinės liaudies architektūros raidą.
***
Šiandien Jakštaičiai yra aštuntas pagal dydį Imbarės seniūnijos kaimas, kurio žemė driekiasi 657,96 ha plote. Jis įsikūręs lygumoje, apsuptas Jakštaičių, Bardilienės, Rokiškės, Kalno, Juodupėnų, Palšių, Narmantų miškų, o kaimo žeme vingiuoja Juodupio upelis ir keli bevardžiai jo intakai. Kaime yra dvi – Beržų ir Juodupio – gatvės, abipus kurių abiejuose Juodupio krantuose stovi 18 sodybų. Pusė jų – vienkieminės, nuo seniausių laikų išsibarsčiusios pakelėse ir laukuose, o kitos pokariu, kolūkio laikais, tvarkingai pastatytos palei Beržų gatvę vakarinėje kaimo dalyje.
Kaimo pavadinimas asmenvardinės kilmės, kilo nuo pirmojo naujakurio Jakšto vaikų ar provaikaičių Jakštaičių pavardės. Rašytiniuose šaltiniuose lenkiškai rašomas „Jaksztaycie, Jaksztajcie“, rusiškai – „Якштайцы, Якштайчяй“, vokiškai – „Jakschtaizy“, o šio krašto žemaičiai kaimo vardą taria „Jakštātē“.
Centrinėje žemių dalyje yra senosios kapinės – Maro kapeliai. Netoli jų rastas gludinto akmens kirvis liudija, kad pirmieji žmonės prie Juodupio įsikūrė dar priešistoriniais laikais. Deja, daugiau materialinės kultūros pėdsakų jie nepaliko.
Nuo XV a. Salantų krašto kaimai priklausė Platelių, o nuo XVI a. – Salantų dvarui. Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Žygimanto Augusto paskirtas matininkas 1568 m. pravedė Valakų reformą, kurios metu nustatė kaimų ribas ir išskirstė jų žemes arimui, pūdymui, ganykloms ir šienaujamoms pievoms. 1568 m. rugpjūčio 7 d. matininko parengtas planas liudija, kad Jakštaičių kaimo tuo metu dar nebuvo: į vakarus nuo Juodupėnų ir į šiaurę nuo Grūšlaukės yra pažymėta Peldiškių miško apyrubė, t. y. administracinis miško žemių valdos vienetas. Iš vėlesnių šaltinių žinome, kad šioje apyrubėje amžių bėgyje valstiečiams įdirbant plėšininę iškirsto miško žemę susiformavo vienkieminiai Jakštaičių, Narmantų, Dirgalio, Mažonų, Serapinų, Peldžių kaimai, o likusioje dalyje liko ošti Peldinės miškas.
Jakštaičių kaimas įsikūrė XVI a. pab.–XVII a. pirmoje pusėje. Jis pirmąkart paminėtas 1646 m. Salantų dvaro inventoriuje. Po Salantų dvarininko Vladislovo Vainos mirties valdą 1675 m. pasidalinus sūnums, Jakštaičiai buvo priskirti Motiejui Vainai atitekusiam naujai įkurtam Grūšlaukės dvarui. Kaimo gyventojai buvo katalikai, kurių dvasiniu gyvenimu rūpinosi Salantų bažnyčios dvasininkai.
Skirtingai nuo 1568 m. išplanuotų gatvinių kaimų, Jakštaičiai buvo vienkieminis kaimas. Jame 1750 m. buvo 12 sodybų, 1821 m. – 18 kiemų ir 104 katalikai, 1843 m. – 18 sodybų ir 131 gyventojas, 1846 m. – 12 baudžiauninkų ūkių, 1866 m. – 16 katalikų sodybų su 153 parapijiečiais. Valstiečių sodybos stovėjo pagrindiniame jų dirbamos žemės sklype. Daugiausia jų buvo prie kelio į Palšius (dabartinės Juodupio gatvės), kitos stovėjo prie Juodupėnų–Jakštaičių–Grūšlaukės kelio, o kelios sodybos – Jakštaičių miško užusienyje. Iš šiaurinės kaimo dalies į vakarus ėjo kelias, jungęs Jakštaičius su Narmantais (žem. Narmontais).
Mirusieji Jakštaičių gyventojai iki XVIII a. pabaigos buvo laidojami kaimo kapinėse. Jose atgulė nemažai nuo maro mirusių kaimiečių, todėl šiandien kapinės vadinamos Maro kapeliais. Kapines uždarius, nuo XVIII a. pabaigos mirusieji buvo vežami į Salantų parapijos kapines, veikiančias Gargždelės kaime. Senosiose kapinėse iki XX a. 2 dešimtmečio pabaigos retsykiais be kunigo amžinybėn buvo išlydimi nekrikštyti mirę kūdikiai, savižudžiai, šiltinės, dizenterijos ir kitų užkrečiamųjų ligų aukos. Kapines gyventojai apjuosė pylimu, kuriam akmenis surinko iš savo laukų. Mirusiųjų atminimą saugojo trys monumentalūs mediniai kryžiai ir koplytėlė su šventųjų skulptūromis, prie kurios kasmet per Gegužines pamaldas visi kaimo gyventojai rinkdavosi pasimelsti, giedodavo Visų šventųjų litaniją.
Iki baudžiavos panaikinimo žemdirbiai nebuvo pilnateisiai savo sodybų ir dirbamos žemės savininkai. Pagrindinius pastatus – namą (žem. trobą), svirną (žem. klėtį), tvartą (žem. kūtes), kluoną (žem. jaują) išsinuomotoje žemėje jie statėsi iš miško medžiagos, kurią nemokamai suteikdavo dvaro girininkas. Todėl iš dvaro miško medienos pastatyti statiniai buvo laikomi dvarininko nuosavybe, už kurią valstiečiai privalėjo mokėti mokestį. Valstiečio nuosavybe buvo tik tai, ką jis pasidarydavo savo lėšomis ar jėgomis: langai su langinėmis, durys, viryklė, duonkepė krosnis ir pan. Todėl be dvaro sutikimo jis negalėjo sodybos parduoti ar išnuomoti. Tik panaikinus 1860 m. baudžiavą ir pravedus pobaudžiavinę žemės reformą žemdirbiai gavo teisę išsipirkti iki tol dirbtą žemę ir joje stovėjusius statinius. Dalis sodybų buvo senos, statytos prieš šimtą ar porą šimtų metų, todėl jų savininkais tapę valstiečiai XIX a. 9–10 dešimtmečiais statėsi naujus gyvenamuosius ir ūkinius pastatus.
Sodybos buvo vienkieminės, kompaktiškos. Jas juosė statinių, karčių ir žiogrių tvoros, saugojusios kiemą ir daržus nuo galvijų ir naminių paukščių. Pagrindinėje sodybos dalyje, pakilesnėje vietoje stovėjo mediniai, vienaukščiai namas, svirnas ir tvartas su masyviais ilginių šiaudų stogais.
Gyvenamasis namas (troba) buvo medinis, vienaukštis, stačiakampio plano, dviejų galų, galiniais fasadais atsuktas į rytus ir vakarus. Pastatą į dvi dalis dalino viduryje pastatytas masyvus, molinis, pereinamas stačiakampio plano piramidinis kaminas, skirtas mėsai rūkyti ir laikyti, pašarams šutinti, malkoms džiovinti, o vasarą – ir valgiui virti. Jame buvo įrengtas atviras ugniakuras, virš kurio įtaisytas vąškaras – medinis įrenginys katilui ant kobinio pakabinti.
Abipus kamino buvo dvi priemenės: pietų pusėje – geroji, o šiaurės pusėje – prastoji. Prastąja priemene kasdien naudojosi šeimyna išeidama į prastąjį kiemą ir tvartus. Per šią priemenę iš lauko buvo einama į prastąją trobą, kaminą ir priešininkę. Tuo tarpu per gerąją priemenę šeima vaikščiodavo retai. Prie šios priemenės durų iš lauko pusės stovėjo gonkelės – pristatytas prieangis, pabrėžiantis išėjimą į gerąjį kiemą. Pro gerąją priemenę buvo einama į gerąją trobą, kaminą ir longinę, pro ją įvesdavo svečius, priimdavo piršlius, į gerąjį kiemą pasivaikščioti išeidavo longinėje gyvenę karšinčiai seneliai ar įnamiai.
Pastato rytiniame gale buvo du pagrindiniai kambariai: šiaurės pusėje – prastoji troba arba užpečinė, o pietų pusėje – geroji troba, kurias jungė durys. Prastojoje troboje šeimyna gyveno, miegojo, valgė, ilgais žiemos vakarais dirbo įvairius darbus, šeimininkė gamino valgį. Jos kampe stovėjo viryklė, skirta žiemos metu maistui ruošti ir kambariui apšildyti. Viryklė buvusi sujungta su puodyninių arba plokščiųjų koklių sienele, išmūryta tarp abiejų trobų ir šildžiusi jas žvarbią žiemą.
Geroji troba buvusi didžiausias ir puošniausiai įrengtas kambarys, į kurį patenkama pro gerąją priemenę ir iš prastosios trobos. Čia vykdavo šeimos šventės, vestuvės, krikštynos, buvo priimami svečiai ir piršliai. Daugelyje namų rytiniame prastosios ir gerosios trobos gale buvęs plonesne siena atitvertas alkierius. Gerajame alkieriuje miegodavo svečiai, o prastajame alkieriuje buvo šeimininkų miegamasis. Prano Alonderio namo prastoji troba buvusi padalinta pusiau, o rytinėje jos dalyje buvo įrengtas valgomasis su miegamuoju, vadintas špėžarne.
Kitame namo gale buvusios pagalbinės patalpos. Pietų pusėje įrengtoje ir labiausiai saulės apšviestoje longinėje gyvendavo karšinami sodybos šeimininkų tėvai arba įnamiai, į kambarį patekdavę pro gerąją priemenę. Šiaurės pusėje priešais prastąją trobą buvusi priešininkė. Joje laikytas pienas ir kiti šeimynos vartojimui skirti maisto produktai, o kai kuriuose namuose šioje patalpoje taip pat stovėjo duonkepė krosnis. Pačiame vakariniame pastato gale buvo 2-3 kamaros, skirtos šeimynos mantai laikyti. Į jas buvo patenkama pro laukines duris iš gerojo, ūkinio ir prastojo kiemo pusės. Šalia longinės buvusi kamara paprastai buvo skiriama karšinčių ar įnamių mantai laikyti, todėl šias dvi patalpas dažniausiai jungė vidinės durys.
Į šiaurę nuo namo buvo prastasis, o į vakarus – ūkinis kiemas, už kurio stovėjo tvartas (kūtės). Tvartas dažniausiai buvo „U“ arba „L“ raidės plano. Arčiau namo esančioje jo dalyje garduose buvo laikomi galvijai, o kitoje dalyje buvusi daržinė pašarui saugoti.
Į pietus nuo namo plytėjo gerasis kiemas, kurio pietinėje dalyje stovėjo svirnas (klėtis). Centrinėje pastato patalpoje buvo įrengti aruodai (žem. mėigā) grūdams saugoti, o abiejuose galuose – vaikių ir mergų kamaros. Vaikių kamaroje gyveno samdinys bernas, o mergų kamara buvusi skirta samdinei merginai.
Gerojo kiemo rytinėje dalyje tarp namo ir svirno stovėjo monumentalus kryžius arba koplytstulpis, o kitur – dar ir koplytėlė, saugoję sodybą ir jos šeimininkus nuo nelaimių. Įspūdingo dydžio ir grožio kryžius puošė Antaninos Milienės sodybos gerąjį kiemą. Jį 1891 m. pastatė meistras Antanas Milašius, o skulptūras padarė nežinomas meistras iš Mosėdžio miestelio. Kryžiaus šonus puošė kiauraraščiai stilizuotų tulpių motyvo pridėtiniai ornamentai, o kryžmą – meistriškai išdrožta nukryžiuoto Jėzaus Kristaus skulptūra. Aplinkui stiebą buvusi sumontuota stačiakampė stačiasienė koplytėlė su frontone nutapytais mėnulio ir saulės simbolius, kurios viduje stovėjo gausi Kristaus karste skulptūrinė grupė, sudaryta iš 12-kos medinių, polichromuotų skulptūrėlių. Deja, iki mūsų dienų išliko tik baigiantys sunykti šio įspūdingo kryžiaus fragmentai.
Visose sodybose buvę įrengti du svirtiniai šuliniai, sutvirtinti akmenų, rečiau – ąžuolinių rąstų, rentiniu. Norint pasemti vandens, kibiras buvo užkabinamas ant karties su kabliu, pritvirtintos prie svirties. Prie namo buvo gerasis šulinys, kurio vanduo naudotas maistui. Prie tvarto iškastas ūkinis šulinys buvęs skirtas gyvuliams girdyti.
Atokiau nuo pagrindinių pastatų, į pietus, šiaurę ar vakarus nuo jų, prie vandens telkinio (upelio ar kūdros) stovėjo kluonas – ūkinis pastatas nupjautiems javams saugoti, džiovinti ir kulti. Viename jo gale veikė pirtimi vadinama javų ir linų džiovykla, kurioje stovėjo iš molio nulipdyta krosnis. Netoli kluono daugelyje sodybų stūksojo žardai – ant keturių stulpų pastatytas stogas, po kuriuo būdavo džiaunami javai arba linai. Taip pat atokiau nuo namų kai kuriose sodybose stovėjo ubladės – nedideli pastatai su krosnimi duonai kepti.
1915 m. Jakštaičiuose gyveno 22 ūkininkų šeimos. Iš jų 1916 m. gruodį skaudi netektis ištiko Jono Kubiliaus šeimą. Kilus sodyboje gaisrui, nudegė gyvenamojo namo stogas, apdegė perdengimai ir sienos. Ugnį pavyko užgesinti, tačiau kovodama su gaisru smarkiai apdegė ir nuo žaizdų gruodžio 7 d. mirė žmona Anastazija Smulkytė-Kubilienė. Ją vyras su sūnumi Jonu, dukromis Anastazija ir Magdalena gruodžio 9-ąją palaidojo Salantų parapinėse kapinėse. Žuvusiajai atminti kieme priešais svirną iš po žemės kyšančiame akmenyje našlys iškalė kryžiaus ženklą.
Miške esanti kaimo dalis buvo vadinama Jakštaičių Medsėdžiais (žem. medsėdžiai – liet. miško sodybos). Čia Pirmojo pasaulinio karo metais gyveno Pranciškaus ir Magdalenos Griciutės Medučių, Pranciškaus ir Emilijos Eidėjutės Maksvyčių, Jono (mirė 1918 m.) ir Onos Šideikytės Benečių šeimos.
1923 m. Jakštaičiuose buvo 30 ūkių, kuriuose gyveno 182 valstiečiai. Tais pačiais metais įkūrus Grūšlaukės šv. Jono Nepomuko parapiją, jos parapijiečiais tapo šiaurinėje Jakštaičių kaimo dalyje gyvenantys tikintieji, o pietinė dalis liko Salantų parapijai. Tarpukariu kaime aktyviai veikė Lietuvių katalikų jaunimo federacijos „Pavasaris“ kuopa. Pavasarininkai 1938 m. sutvarkė nebenaudojamas ir apleistas senąsias kaimo kapines, pastatė jose naujus ąžuolinius kryžius ir išmūrijo neogotikinę koplytėlę, į kurią iš senosios perkėlė Švč. Mergelės Marijos Maloningosios, šv. Juozapo ir šv. Barboros skulptūras.
Kaimo žemės nuo seno turėjo savo vardus. Ties riba su Juodupėnais apie 3,2 ha plote plytėjusi dirva vadinta Latviške. Pasakojama, kad joje seniau gyvenęs latvių kilmės valstietis, dėl to ji ir gavusi tokį vardą. Šalia Latviškės ir ganyklų buvęs ariamos žemės rėžis vadinosi Paganykliu, o už jo vienas už kito driekėsi Pabiržtvės, Užtvarčio, Užkalvio ir Užsodnio rėžiai.
Palei kaimo gatvę ėjo Paulyčio laukas, už kurio prasidėjo Pusobelio rėžis. Pastarasis ribojosi su biržtva – beržų jaunuolynu, kuriame mėgo perėti paukščiai. Plėšininę beržyno žemę suarus, naujasis rėžis buvo pavadintas Paukštiške.
(Pabaiga kitame numeryje)

Julius KANARSKAS, istorikas

Skaityti 60 kartai

Palikite komentarą

Įsitikinkite, kad įvedėte reikalingą informaciją, kur nurodyta (*). HTML kodas nėra leidžiamas.

Kalendorius

Gegužė 2019
S Pr A T K P Š
1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31

Mes Facebooke

Paieška tinklapyje