Savireklama

Maidano euforiją keičia niūri kasdienybė Pirmo puslapio

  • %PM, %11 %744 %2017 %16:%Lap

Kęstutis GABŠYS

Prieš trejus metus Ukrainoje vykusi „Orumo revoliucija“ ir toliau sekusi Krymo aneksija bei Rusijos agresija Lietuvoje iššaukė užuojautos ir paramos šiai šaliai bangą. Žiūrėdami įvykius Ukrainoje mes galime jaustis „didžiuoju broliu“ ir su neslepiama savimeile prisiminti laikus, kai Kijevas buvo mūsų miestas, o Lietuva driekėsi „nuo jūros iki jūros“. Spalio pabaigoje, apsiginklavęs fotoaparatu ir bloknotu, leidausi kelionėn į Ukrainą. Karo veiksmų zonoje nebuvau – lankiau istorinės atminties vietas, kurių šioje žemėje yra labai gausu. Nesirinkau oficialių ekskursijų, specialiai neieškojau pašnekovų. „Švyturio“ skaitytojams pateikiu subjektyvius pojūčius ir patirtį, kuriais norėjau pasidalinti.
Kijevas nėra mūsų miestas
Kijevas yra didžiulis megapolis, kurio vidinį ritmą mums, mažos Europos šalies gyventojams, yra sunku suprasti. Oficialiai Kijeve šiuo metu gyvena 2,7 milijono gyventojų. Neoficialiai – gerokai daugiau. Mane šiame mieste globojęs ukrainietis Maksimas sakė, kad miestas stulbinančiu greičiu plečiasi. Į sostinę važiuoja gausus būrys aplinkinių miestų ir miestelių gyventojų, nes čia yra daugiau galimybių įsidarbinti.
Per karą Kijevas buvo smarkiai sugriautas, o atstatomas jis buvo pagal sovietinį didybės ir grožio supratimą. Platūs prospektai, šaligatviai, didžiuliai pastatai vyrauja net istorinėje miesto dalyje. Jie sukuria tam tikrą didybės jausmą, tačiau ten aš jaučiuosi smulkus ir niekam nereikalingas. Tarsi miestas, jo pastatai ir erdvės yra kuriamos ne mano gerovei.
Gyvenant Kijeve greitai supranti, ką reiškia metro ir koks nekilnojamojo turto privalumas yra atstumas nuo artimiausios metro stoties. Pravažiavimas metro Kijeve mums atrodytų juokingai pigus – jis kainuoja tik 5 grivinas (15 euro centų). Turint omenyje, kad keliaudamas metro kiek nori kartų gali nemokamai persėsti iš vienos traukinio šakos į kitą, tokia viešojo transporto forma atrodo labai patraukli. Deja, metro stočių tinklas nėra tankus. Kijeve gyvenau Charkovo stoties metro rajone, tačiau, kad patekčiau į metro, reikėdavo kelias stoteles pavažiuoti miesto autobusu. Čia buvau maloniai nustebintas, kad už 4 grivinų dydžio pravažiavimo mokestį Kijevo savivaldybė kiekviename autobuse išgali įdarbinti bilietukus pardavinėjančią kontrolierę. Ši egzotika Lietuvoje dingo amžių sandūroje.
Mentalitetas glūdi detalėse
Maksimas yra sovietinio karininko sūnus, gimė Chabarovske, o į Ukrainą grįžo po SSRS griūties. Jis šilčiausiai prisimena tėvo tarnybos laikus Latvijoje ir teigia, kad pagal mentalitetą esąs „tikras pribaltas“. „Kartą su mergina pasimatyme suvalgiau ledų. Mano švaros supratimas, kurį išsiugdžiau Rygoje, neleido man išmesti popieriaus gatvėje, tačiau šalia nebuvo šiukšlių dėžės. Nežinau, ką apie mane pamanė mergina, kai kokį puskilometrį vilkau tą popierių“, – atviravo Maksimas. Iš tikrųjų su šiukšlių dėžėmis Kijeve yra didelė problema. Net šiandien, naujai rekonstruotose viešosiose erdvėse, valdžia pamiršta pastatyti šiukšlinių, o komunalinės tarnybos dažnai pamiršta jas ištuštinti.
Vienas žymus Lietuvos žurnalistas yra pasakęs, kad Ukrainą į Europos sąjungą bus galima priimti tik tada, kai šioje šalyje vairuotojai išmoks perėjose praleisti pėsčiuosius. Jam pritardamas noriu pasakyti, kad taip pat prieš stojant į ES ukrainiečiams derėtų viešosiose erdvėse pasistatyti daugiau šiukšliadėžių.
Kijeve mane nemaloniai nustebino ir faktas, kad dauguma miesto centre esančių istorinių cerkvių faktiškai tapo muziejais. Tikintieji jose yra faktiškai tokie pat lankytojai, kaip ir turistai. Įėjimas į visas garsiąsias Kijevo cerkves (Šv. Sofijos, Šv. Mikalojaus soborai, Kijevo – Pečioros lavra) yra apmokestintas. Norit patekti į teritoriją teks atsisveikinti su 20 grivinų (60 euro centų), o norint patekti į vidų reikia pakloti apie 50 grivinų (apie 2 eurus). Tai labai stipriai kontrastuoja su Lvovu, kur miesto centre esančios įvairių konfesijų cerkvės ir bažnyčios mokosi sugyventi su turistais, o už galimybę fotografuoti prašo tik šiek tiek paaukoti.
Politikais niekas netiki
Kijeve mane apgyvendinusi ir globojanti ukrainiečių pora Oksana ir Maksimas yra sovietinių karininkų šeimų vaikai. Oksana iš viso save vadina „zapadenka“, nors yra gimusi Charkove. Abu jos tėvai yra kilę iš Lvovo srities, bet tėvo tarnybos vingiai jų šeimą nubloškė į Charkovą. Tiek Oksana, tiek Maksimas yra Ukrainos patriotai, tačiau apie politiką jie kalba nenoriai. Maidano euforija yra išgaravusi ir dabar pirmiausiai juos kankina išgyvenimo klausimas.
Maksimas yra teisininkas ir ilgą laiką dirbo teismo vykdytoju. Pavėlavusi maždaug 15 metų, Ukrainos valdžia (kaip ir Lietuvoje) neseniai antstolių institutą privatizavo. Maksimas neteko darbo. Tiesa, artimiausiu metu jis ketina pradėti dirbti antstolio padėjėju jau privačioje kontoroje. Kai ES suteikė Ukrainai galimybę be vizų keliauti Į Šengeno erdvę, darbo neteko ir Oksana. Kol buvo reikalingos vizos, ji padėdavo ten susirengusiems klientams apiforminti visus būtinus dokumentus, kad jie be vargo ES šalių atstovybėse gautų vizas. Po vizų panaikinimo Oksanai teko įsidarbinti turizmo agentūroje ir pardavinėti keliones į populiarius kurortus.
Su darbu ir uždarbiu Ukrainoje yra didelė problema. Oksanos teigimu, normalus atlyginimas, už kurį Kijeve šiuo metu sutiktų dirbti aukštąjį išsilavinimą turintis asmuo, siekia 300–350 eurų. „Už tokius pinigus labai sunku pragyventi. Dar turiu skolų už šildymą, o šiais metais galėjau sau leisti nusipirkti tik batelius“, – skundėsi Oksana.
Palyginti su Lietuva – kainos Ukrainoje yra juokingos. Butelis alaus parduotuvėje kainuoja 10 grivinų (33 euro centus). Bokalas alaus Kijevo centre kainuoja 35 grivinas (kiek daugiau nei 1 eurą). Gerokai pigiau nei Lietuvoje ukrainiečiai moka už transportą, duoną, mėsą, čia pigiau mokama ir už paslaugas. Pavyzdžiui, už dviejų valandų trukmės ekskursiją po Lvovo centrą aš sumokėjau 75 grivinas (apie 2,5 euro). Tiesa, šiek tiek kandžiojasi pieno produktų kainos. Litras 2,5 proc. riebumo pieno parduotuvėje kainuoja apie 60 euro centų, kilogramas fermentinio sūrio – apie 6 eurus. Kuro kainos degalinėse šiek tiek pigesnės nei Lietuvoje (95 markės benzinas kainuoja apie 1 eurą), tačiau pagal ukrainiečių gaunamus atlyginimus kuro kainos čia yra pakankamai aukštos.
Dėl savo gyvenimo šiandien jie kaltina savo šalies elitą ir neišpasakyto dydžio korupciją. Maksimas mane linksmino istorijomis apie smulkias korupcijos apraiškas ir teismų sprendimo vykdymo sistemas. Iš jo pasakojimų tenka susidaryti vaizdą, kad korupcija Ukrainoje yra persmelkusi visus valdžios sluoksnius. Čia visa valdžios sistema, visi priimami įstatymai ir teisės aktai yra kuriami tam, kad valdininkai ir pareigūnai galėtų pasipelnyti. Gal būt reikalai keičiasi į gerą pusę, tačiau per daug lėtai ir tokie žmonės kaip Maksimas ir Oksana nebenori laukti.
Rusijai nupirko bilietą į vieną pusę
Nors šiandien Ukrainoje gyventi yra sudėtinga, šalyje klesti nusivylimas ir korupcija, tačiau tai nereiškia, kad dauguma Ukrainos gyventojų yra prorusiški. Kaimyninės šalies agresija ukrainiečius pavertė nacija, jie nebėra rusai. Kijevo cente vis dar tebėra saugomas Maidano herojų atminimas. Jų žūties vietoje (per revoliuciją Kijeve žuvo apie 100 žmonių) statomi paminklai, dedamos gėlės ir deginamos žvakės. Paminklus stato, žvakes degina ne valdžia, tai liaudies pagarbos Maidanui išraiška. Pasinaudodama administracinėmis galiomis, valdžia taip pat kuria naują, jau ukrainietišką politinės ir nacionalinės tapatybę. Jei ši kova dėl protų bus laimėta, Ukraina taps savarankiška nacija, kuri sugebės pati spręsti savo problemas. O apie formas, kaip vykdoma kova dėl protų, „Švyturio“ skaitytojai galės paskaityti kitame numeryje.

Skaityti 153 kartai Atnaujinta %PM, %11 %747 %2017 %16:%Lap

Palikite komentarą

Įsitikinkite, kad įvedėte reikalingą informaciją, kur nurodyta (*). HTML kodas nėra leidžiamas.

Paieška tinklapyje

Kalendorius

Lapkritis 2017
S Pr A T K P Š
1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30

Mes Facebooke