Savireklama

Ir aš gavau „zuikio duonelės“ Pirmo puslapio

  • %PM, %07 %702 %2018 %15:%Saus

Janina ZVONKUVIENĖ

Klaipėda

2017-ųjų lapkritis, Šukė. Tai kaimas Kretingos rajone. Nebuvau buvus ir beveik nė negirdėjus tokio. Dabar šį tą jau žinau. Ten Šukupis pasišokėdamas teka. Žinau, kad iki Šukės dar asfalto nėra. Bet vieškeliai platūs ir geri. Netoli Vaineikiai – tarsi vieno kaimo dvi dalys. Viskas tarp Kūlupėnų ir Darbėnų – per vidurį.

Norėjau pabūti Šukėje. Nes porą juodo lapkričio vakarų gavau su šiuo kraštu susijusios šviesos: iš mažų plokštelių klausiausi šukiškės Kazimieros Kubiliūtės-Martinkienės įdainuoto, įkalbėto balso. Tai folkloristo Alvydo Vozgirdo netikėta dovana. Klausytis šios dovanos buvo taip įtaigu, taip gilu, kad tas švelniausias melodingiausias žemaitiškas balsas, tie įkalbėti žodeliai nedavė ramybės – iš kokios žemelės visa tai parėjo?! Norėjau tuojau kilti ir eiti tų laukelių, miškelių, upelių pamatyti – iš ten viskas surinkta, atkartota. Ypatingą įspūdį paliko jautrus ir įtaigus pasakojimas apie „zuikio duonelę“. Kretingos krašto žmonės, manau, seniai žino šį pasakojimą.

Ir ne pati duonelė ten yra svarbiausia. Svarbiausia yra meilė. Meilė. Meilė – pagrindinė ir reikalingiausioji malonė kiekvieno žmogaus gyvenimui. Šiuo atveju – meilė šeimoje. Meilė tėvelio savo vaikams. Gausios, ne visada teprivalgiusios šeimos, kur devyni vaikai, giliausia meilė ir atjauta vienas kitam. Dėl nepriteklių retai kas jaučiasi nelaimingas. Nelaimingi jaučiasi žmonės be meilės, kai neturi nuoširdaus kasdienio ryšio su artimaisiais, kai namai nėra pripildyti artimųjų šilumos, kai, neduokdie, kai kam grįžimas namo būna atgrasus dėl tvyrančios ten nemalonės. „Zuikio duonelėje“ su kaupu yra ir meilės, ir tarpusavio šilumos – to svarbiausio dalyko ir mažam, ir pasenusiam.

Pasakojimas atrodytų labai paprastas. Žiemos metą, kai sniego gausu, kai viską kausto traškantys speigai, geriausias metas mišką kirsti. Kazelės tėvelis ir išeidavo prie šio darbo. Nešdavosi šio to pavalgyti. Likdavos duonos. Riekelės sušaldavo į ledą. Grįžęs namo, tėvelis laužo, dalina sušalusią duonelę vaikams, ir šie su didžiausiu džiaugsmu „siulpėdavo“ – čiulpdavo tuos sušalusios duonelės gabalėlius. Kiekvienas jos trupinys – skanėstas. Vaikai labai laukdavo tėvelio ir tos „zuikio duonelės“. Nebūdavo juk duonelės iki privalgant. Dar svarbiau, kaip tėvelis dalina ir ką kalba dalindamas.
Kazelės atminty iki šiandien viskas gyva, nors jau devinta jos amželio dešimtis užbaigiama. Išskirtinės įtaigos melodingai banguojantis Kazelės balsas – giliai graudina jis. Dainelės apie žvėrelius, gyvulėlius jos įdainuotos...
Užvežė draugė trumpam. Einu taigi nors šiek tiek į Šukę pažvelgti, kur tiek žmonių dorumo, gerumo, išminties...
*
Pastovėjau ant tiltelio per Šukupį... Dar ne visa žolelė su visam teišėjo, dar tebežaliuoja pakraštėliais. Šukėje dar nenukirto, nenuvertė paskutinių aukštų medžių, dar tebestovi antai – lyg paišeliu išpašytas šakas iškėlę. Protingi žmonės nekirs nekalto medžio. Veikiau padės jam išlikti ir per vėtras. Upelė Šukupis štai bėga greita, gausų vandenėlį plukdo, neša. Meta vingrų vingį, išsiraito ir vis tolyn, tolyn alma sau greita. Gausius vandenis drumstus vos spėja gabenti – kad tik suspėtų, kad neišpiltų ne vietoj, žmonėms kad nebūtų blogai. Jau tiek pripilta, užpilta visur...
Ar iš žmonių čionykščių upelė uolaus darbštumo išmokyta?.. Bėga, stengiasi. O gal antraip – gal žmonės iš tokio Šukupio mokėsi viską spėriai ir gerai padaryti. Gal kadaise vanduo čia tyriausias buvo. Drobeles savo austas čia skalbė, skalavo. Viedreliais semdami laistė, ką tik reikia. Gal šaltinėliai šventi Šukupio pakrantėse tryško, žmonės akis dėl geresnio regėjimo juo prausė... Raitužėliai žirgelius savo girdė...
Gerai, kad plūgai galingi nepavertė Šukupio į tiesų nuobodų kanalą. Štai vingyje atsispindi iš kaži kur trumpam švystelėjusi blausios saulelės šviesa – ir vėl viskas juoda aplinkui. Nes lapkričiui pritinka būti juodam. Matau gandralizdį pakeltą. Juoduoja jis. Ir pati dienelė juoda – lapkristinė.
Reikia to juodumo. Tų nutamsėjusių laukų, tų juodų medžių reikia. Kad džiaugsmas tikresnis būtų, kai baltas sniegelis viską aplink nubarstys. O ir pavasaris džiaugsmingesnis bus, kai tos ilgos naktys ims trumpėti, dangus šviesėti. Išlauktas džiaugsmas visada didesnis – kaip ir ta „zuikio duonelė“ vaikų išlaukta...
*
Matau sumintų takelių. Vaikšto žmonės pas vieni kitus. Vaikšto darbelio savo dirbti. Daržai, darželiai, kiemeliai... Jie išgrėbstyti, sutvarkyti. Gal net per daug kartais. Tos kaimiškos laisvės lai būtų šiek tiek, ji kartais mielesnė atrodo... Kur per daug tvarkos lauke, ten žingsnio žengti, žmogus, bijai – atbaido. Kaip gera štai nevaržomai laisvu pagrioviu pažingsniuoti. Po rudenio lapais visokie žemės vabalėliai buveinę įsitaiso. Miega ten savo mažyčiuose urveliuose, tyliai susitraukę išlauks pavasario, kuris žolelę iš naujo žaliuoti pašauks. Vabalėliai atkus. Medžiai aukšti sužaliuos, klevai aukšti sužydės – kiek tik jų dar yra.
Yra dar. Mačiau Šukėje klevų. Ir nuogi, juodi jie būna gražūs. Pušelių pasodinta. Dar mažesnių eglelių pasodintų mačiau. O klevelio jauno pasodinto nemačiau. Gal tik nemačiau. Gal yra kur nors jaunų klevelių pasodinta. Reikėtų. Nė vienas medelis nėra taip tautos apdainuotas, kaip kiemo klevelis. Klevas. Jis nuo seno visų bočių probočių mylėtas. Nes visaip kaip žmogui svarbus buvo. Šukė juk žino tai – negali nežinoti, kaip svarbus ir kaip gražus klevas yra. Nuo ankstyvo pavasario – jo sula kas skanumas! Paskui pražysta šviesžaliais žiedynais. Visas taip apsipila. Grožis toks – akių neatitrauksi. Vasarą ir nuo lietaus, ir nuo saulės jis glaudžia lyg draugas geriausias. O rudenio lapais pats visas lyg didžiulė gėlė nušvinta... O paskui meta tuos lapus lyg žvaigždes šviesias. Klevą visur, būdavo, sutinki – lyg namiškį kokį prie visų vartelių, prie kelelių. Bet nebemylimas dabar. Ar tatai dėl to, kad numeta lapus, jis nebemylimas? Nebūdavo niekam bėdos juos po Visų Šventų nugrėbti. Nebemyli tauta savo medelių. Daug kur matome, kad nebemyli. O Šukė, manau, mylės. Juk čia žmonės taip dori ir išmintingi. Sodins klevus, grąžins jiems nuo senovės apdainuotą garbę. Juk negerai, jei niekas nebeapdainuoja, jei niekas po juo vasaros kaitros metą atilsėlio neatgula. Paklauskite Kazimieros Martinkienės, paklauskite Liudos Paulienės, knygeles tautos dainų pasklaidykite – rasite, suprasite, kaip kleveliai apdainuojami būna...
*
Aplink Šukę matyti platūs ražienų laukai. Gerai, kad ražienų – vadinasi, nukūlė javus žmonės. O juk itin lietingi 2017-ieji daug kur paskandino derlių. Šukė laimingesnė. Po šiomis ražienomis juk kadais takeliai lyg gyvenimų gyslelės buvo. Tebėra ten tų takelių dulkelės, kur ant basų kojų dulkėjo. Tankiai basi darbuodavosi žmonės po laukelius. Arkleliais, dalgeliais, grėbeliais, šakėmis visi darbai nudirbami buvo. Darbo prakaitas, žmonių darbščių išlietas, toje žemelėje tebėra. Tada, jei tik sveiki, nenusiminė niekas. Su daina darbuotis ėjo, su daina pargrįždavo. Dalgius vyrai dailiai valdė. Rytais ar vakarais juos tindavo, ir šie skambėdavo, savos muzikos kiemus ir visą kaimą pripildydami... Kur tą begirdėsi? Kur bent ilgesį to pamatyti? Tik Kazelės ir jos draugių mums paliktoje „zuikio duonelėje“ – dainelėse, žodeliuose, švelnaus balso išbangavime...
Dainėse šio krašto dar visko likę, dar visko gali atrasti. Kaip ir Šukės žmonių gerume, jų taikiose širdyse. Sustoja folkloro ansamblis „Šukupis“ dainuoti – ir visiems besiklausantiems jau savąją „zuikio duonelę“ dalina. Juk dainėse – gyvenimu viskas patikrinta. Žinoma, reikia girdėti tuo pačiu girdėjimu, kaip kad jas kadais dainavę girdėjo. Reikia pačiam būti skaudžiai to ilgesio pervertam. Reikia pačiam žinoti, kas yra sunkiausias darbas laukuose, šienapjūtės pievose, kas yra alkis, kas yra šaltis, kas yra ilgas laukimas, giliausias tikėjimas – tik tada tą „zuikio duonelę“ taip skaniai „susiulpėsi“.
*
Taigi ir sakau, kad negirdėjau Šukėj, Vaineikiuose paukštelių čiulbant. Bet to čiulbesio malonus aidas iš senų seniausio laiko Kazelės Kubiliūtės-Martinkienės, Liudos Paulienės balsuose įdėtas, „Šukupio“ ansamblio tikrume įdėtas. Nemačiau žaliuojančių Šukės, Vaineikių laukelių, nebuvau tankiose girelėse, bet jutau viską iš gražiausių žemaitiškų intonacijų. Kiek tose dainėse meilės tikrosios – žmonėms, žemelei, pačiam gyvenimui.
Savo devyniems vaikams (devyniems!) dalindamas sušalusią „zuikio duonelę“, Kazelės tėvelis sakydavęs, kad zuikis miške ant kenso tą duonelę kepa, tai jis paprašęs zuikio ir parnešęs... O vaikučiai, jautrų supratimą jau turėdami, sakydavę, kad zuikelio iškada (gaila), jis be duonelės liko... Kaip gi jis bus be duonelės... Tėvelis iš karto pataiso situaciją – zuikis pasišokėjo ant kito kenso ir vėl sau naują duonelę kepa... Skriaudos nėra. Nieko nenuskriaudė. Tai meilės gražiausios, tarpusavio šilumos, sąžiningumo pamokymas ir užtvirtinimas. Ta tėvelio meilės dvasia, šeimos meilės dvasia suformuoja, sutvirtina žmogų visam gyvenimui. Įsižiūrėkime, kaip čia viskas gražu: iš tėvelio doros, iš geros širdies gauta meilė padeda visus vargelius išvargti, bėdas pakelti. Kazelė savimi tai liudija. Gautos meilės dvasia pati ima spinduliuoti meilę – ir dvasinio grožio gaubtu lieka apgaubtas visas žmogaus gyvenimas.
*
Dabar visi esame smarkiai raštingi. Tik dažnai įvairaus politinio mulkinimo, bukinimo labai veikiami. Beprasmių šūkaliojimų veikiami, nes visi prieiname prie visokio rašto, prie visokios jo transliacijos. Ką manau, ką pasakau – per internetą akimirksniu pasauliui visam galiu paskelbti. Štai, koks laikas dabar! O talentingosios Kazimieros Kubiliūtės-Martinkienės atmintyje tebeskamba daina dar jos bočiaus laikų, kai dar mažai kas rašyti mokėjo – raštingi būdavo tik ponai. Bočius negrįžo iš Didžiojo karo, kurs prasidėjo 1914 m. O jo dainuota daina apie tai, kaip svajojo žmonės išmokti rašyti, tebegyvena... Gražūs ten žodeliai: kad mokėtų raides kaip ponai ant balto lapo vedžioti, tada... daines gražias išrašytų, aukštyn jas pakeltų, bažnyčių gražumą, mergelių darželius aprašytų... kaip grūdas yra sėjamas, kaip auga jis... kaip žuvelės upėj nardo... Dievo paties galybę aprašytų... viską ant balto lapo į pasaulį paleistų... Štai kokią šviesią svajonę žmonės dorieji turėjo – rašyti visai nemokėdami, vien savo žemelei ir pačiai gamtai šventai tarnaudami.
Tebemylim ir mes tą baltą lapą. Gavę rašto, kiek norim, gavę mokslo, kiek pajėgūs buvom paimti, vis dar norim ir ant balto lapo šį tą į pasaulį paleisti...
*
Dabar bet kuris kaimas dažnai yra nepelnytai apkalbamas – kad ten viskas žlugę, kad žmonės nieko nenori, kad arba geria, arba išvažiavę visi... O kas pasakys kaimui gerą žodį – ačiū, kad jis dar tebėra, kad dar matome vieškelį, kuris nuveda prie namų, kad nepasibaigia kaži kur gale lauko. Daug tokių mačiau po kitus rajonus – niekur nebenuvedančių, nes buvę ūkeliai, dvareliai, kaimai jau su vis be ženklo šalin nubraukti.

Stoviu ant tiltelio, malma upelė Šukupis... Nežinoma, nematyta čia esu, bet vis tiek sava. Nes čia žemelė žemaičių. Reikia branginti žmogų, arčiau žemelės pasilikusį. Šukę, Vaineikius branginti reikia. Čia žmonės kalbą savo išsaugojo, geresnes, tyresnes širdis išsaugojo. Iš žmonių, likusių arčiau žemės, tyresnė dvasia padvelkia, malonesnės akys žvelgia. Dar ir todėl, kad jokių plačių gaudžiančių plenktelių arti nėra. Nedrumsčiama ramybė.
*
Šiek tiek nekaip jaučiuosi prieš Šukės žmones, kai vieną tamsų vakarą patekau pas juos... atsitiktinai. To neturėjo būti. Bet taip išėjo. Išskirtinai malonų įspūdį paliko į kultūros namų salę susirinkę žmonės. Ramūs, gražūs, gerų širdžių. Iš tolo ramia išmintimi, gerumu ir darbštumu šviečia Violeta Ruikienė bei jos sutelktos moterys. Malonu ir brangu buvo girdėti, kaip dainuoja, kaip pasakoja. Lenkiuosi visiems. Ypač Liudai Paulienei. Padraugavome šiek tiek.
Dainuokime savo dainas, pasakokime savo pasakas. Tvirtinkime savo žemaičių kalbą. Ir tegu tekės, almės Šukupis dar galybę metų, girdėdamas tą pačią kalbą, tas pačias dainas. Tegu su tokia pat meile ir dvasios šviesa dalins čia gyvenantys žmonės tą „zuikio duonelę”.

Skaityti 276 kartai

Palikite komentarą

Įsitikinkite, kad įvedėte reikalingą informaciją, kur nurodyta (*). HTML kodas nėra leidžiamas.

Paieška tinklapyje

Kalendorius

Birželis 2018
S Pr A T K P Š
1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30

Mes Facebooke