Savireklama

Ir pakilo tauta nepabūgus mirties... Pirmo puslapio

  • %PM, %12 %633 %2018 %14:%Saus

Laima STONKUVIENĖ

Minime Laisvės gynėjų dieną, pagerbiame žuvusiuosius per 1991 metų sausio 13-osios įvykius. Kasmet tragiškąją Sausio 13-ąją kretingiškiams primenanti Kretingos muziejaus Archeologijos ir istorijos skyriaus istorikė Danguolė Gedgaudienė sako, kad po 27 metų į kai kuriuos tų dienų įvykius žvelgiame kiek kitaip, bet šios dienos svarbos niekas nesumenkins.

„1991 metų sausio 13 diena – ypatinga diena Lietuvos istorijoje. Tą dieną apie mus išgirdo visas pasaulis, nes Lietuvos žmonės plikomis rankomis sulaikė okupantų pasiųstus tankus. Sovietų kariuomenė, bandydama nuversti teisėtai išrinktą ir nepriklausomos valstybės atkūrimą paskelbusią Lietuvos valdžią, jėga užėmė Vilniaus televizijos bokštą bei radijo ir televizijos pastatą. Nors pulti Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo rūmų sovietinė kariuomenė neišdrįso – parlamentą saugojo dešimtys tūkstančių taikių žmonių, prie televizijos bokšto aukų neišvengta. Sakoma, jog laikas išgydo žaizdas, malšina skausmą, bet laikas bejėgis iš mūsų atminties ištrinti 1991-ųjų sausio 13-ąją. Tragiškoji naktis ir šiandien gyva. Neužmirštama, kaip neužmirštami ir tie, kurie žuvo gindami Vilniaus televizijos bokštą, Radijo ir televizijos komiteto pastatą, Parlamento rūmus ir kitus valstybiniam perversmui reikšmingus objektus“, – sakė D. Gedgaudienė.
Anot jos, 1991 m. sausį Lietuvoje susiklostė ekstremali situacija: tauta gynė valstybę nuo sovietinės karinės agresijos ir perversmą organizavusių vietos komunistinių jėgų. Parlamentą juosė barikados iš gelžbetonio luitų, metalo strypų, spygliuotos vielos, medžio rąstų, statybinių atliekų ir viso to, kas pasitaikė po ranka, ką buvo galima surasti ir pritaikyti gynybai. Žinoma, tokios kliūtys tebuvo simbolinės – sovietinės karo mašinos tokios plokštės ir luitai negalėjo sulaikyti, tačiau ją sustabdė dešimčių tūkstančių beginklių Lietuvos Respublikos piliečių, kolonomis apjuosusių parlamentą, laisvės siekis.
„Užrašas ant Gedimino prospektą užtvėrusių gelžbetinio luitų „Parlamentas – Lietuvos širdis“ prie Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo parlamento rūmų būriais traukusius gynėjus sutikdavo neatsitiktinai – žmonės, greičiau intuicija nei logika suvokdami laiko ir įvykių svarbą, telkėsi ten, kur buvo sprendžiamas valstybės, tautos, o tuo pačiu ir kiekvieno iš mūsų likimas, – kalbėjo D. Gedgaudienė. – Kaip tik tomis įtampos kupinomis dienomis ir naktimis spontaniškai gimė iki tol neįprastas „sieninės grafikos“ žanras – užrašai ant blokų, stendų, tvorų, faneros, kartono, net vyniojamojo popieriaus lakštų. Turiniu ir forma jie atspindėjo sudėtingus žmonių jausmus, emocijas, siekius ir viltis. Po tragiškų sausio 13-osios įvykių pasirodė nauji įrašai, pagerbiantys žuvusiuosius, išaukštinantys jų aukų prasmę. Paskutinę pagarbą jiems atidavė visa Lietuva. Atsisveikinant su žuvusiaisiais poetas Justinas Marcinkevičius kalbėjo: „Lietuva pasilenkia prie jų ir užkloja juos amžina laisve. Tai pirmieji tikrai laisvi Lietuvos piliečiai ir pirmosios mūsų Nepriklausomybės aukos. Pasaulis mato – pasiekta smurto ir žiaurumo viršūnė: nužudyti, tankų vikšrais sutraiškyti beginkliai žmonės, kurie niekam negrasino, niekam nekėlė jokio pavojaus. Nedidelė Lietuva šiomis dienomis tapo vėl didelė. Ją iškėlė ir išaukštino žuvusiųjų didvyriškumas, dvasios tvirtybė, laisvės meilė. O Lietuva iškelia ir išaukština savo gynėjus, dar sykį patvirtindama, kad nemirtingumą ir amžiną šlovę suteikia tiktai Tėvynė“.
Skaudžia kaina sovietinės agresijos ir priešvalstybinių gaivalų pučo scenarijus žlugo. Lietuvos valstybė ir tauta veikė išvien. Prie Respublikos parlamento rūmų dienomis ir naktimis budėjo tūkstančiai žmonių: vilniečių ir Sąjūdžio pašauktų iš rajonų, miestų, gyvenviečių. Tarp jų buvo ir kretingiškiai: saugojo parlamentą ir gynė televizijos bokštą, saugojo Klaipėdos meriją, Klaipėdos radijo ir televizijos stotį Giruliuose. Žmonių raginti nereikėjo – netgi netilpo į autobusus.
„1991-ųjų sausio 10 dieną po Spaudos rūmų užėmimo ir susidarius ekstremaliai situacijai Lietuvoje, Kretingos rajono valdžia sukvietė neeilinį Tarybos posėdį, – istorinius įvykius Kretingoje priminė D. Gedgaudienė. – Jame dalyvavo buvęs Kretingos rajono tarybos pirmininkas Bernardas Anužis, buvęs Kretingos rajono valdytojas Algimantas Šteinys, buvęs Krašto apsaugos Kretingos rajono skyriaus instruktorius Edmundas Musteikis, buvęs Šaulių sąjungos Kretingos „Aušros“ kuopos vadas Stanislovas Srėbalius ir beveik visi Tarybos nariai, išskyrus tuos, kurie buvo Vilniuje. Posėdyje buvo sprendžiami svarbiausi klausimai, pasiskirstyta darbais – kas atsakingas už transportą, kas už žmonių sukvietimą esant vienokiai ar kitokiai situacijai. Svarbu buvo padėti žmonėms išvykti saugoti objektų. Posėdyje priimti konkretūs susitarimai dėl ryšininkų, popieriaus saugojimo, sutarta dėl veiksmų, jei priešas mėgintų užgrobti redakciją ir spaustuvę. Kiekvienas gavo užduotis iš savo žinybų. 1990 m. spalio 6 d. susikūrusi Lietuvos šaulių sąjungos Kretingos „Aušros“ kuopa, kurios įkūrėju ir vadu tapo S. Srėbalius, sausio įvykių metu saugojo Klaipėdos meriją. Prie kuopos prisijungė ir dvi kretingiškės savanorės: Klaipėdos medicinos mokyklos studentės Neringa Lazdauskaitė (Grabienė) ir Ilona Jurkšaitytė (Butenienė), kurios 1996 m. buvo apdovanotos Parlamento gynėjo garbės ženklu. Sausio 13–28 dienomis šauliai važiavo saugoti Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos rūmų, kuriuose buvo apginkluoti tik geležiniais strypais“.
Pasak D. Gedgaudienės, tais metais Kretingos rajono karinis komisariatas turėjo didelių problemų dėl jaunuolių šaukimo į sovietinę armiją, nes per du paskutinius šaukimus neišleido nė vieno jaunuolio. Už tai buvo apkaltintas papulkininkis E. Musteikis, kuriam atimtas karinis laipsnis. 1990 m. gruodžio 23 d. E. Musteikis jau įkūrė Kretingos pasienio užkardos Būtingės postą. Ne kartą poste jam teko patirti Klaipėdos jedinstvininkų vadovo, radikalo ir pogrindinio kurstytojo inicijuotų provokacijų ir terorizavimo. Sausio 13-osios vakarą, kaip grupės vyresnysis, E. Musteikis su trisdešimties kariškių būriu išvyko į Vilnių saugoti Parlamento rūmų. Jo būrys įsikūrė Vyriausybės posėdžių salėje ir buvo apginkluotas 2 medžiokliniais šautuvais ir dėžute šovinių. Sausio 16 dieną dalis būrio buvo atšaukta ir perkelta saugoti savivaldybę ir valstybės sieną.
„Sausio pradžioje iš karinio Nemirsetos dalinio atvažiavę sovietų armijos kariškiai pervažiavo visas Kretingos rajono mokyklas ir surinko jose buvusius mokomuosius ginklus. Ką mokyklose spėjo paslėpti, tas atiteko tuometei milicijai, po to ginklus perėmė Klaipėdos divizija. Vėliau ginklai grąžinti į Kretingos rajono Krašto apsaugos štabą, – pasakojimą tęsė istorikė. – Sausio 13-osios naktį Kretingoje ypatingų įvykių nebuvo. Kretingiškiai rinkosi saugoti pašto, nes ryšiai buvo svarbiausia. Jo vidinis kiemas buvo užstatytas sunkiasvoria mašina. Per Kretingą tankai nevažiavo, nebuvo jokios karinės technikos. Nors tikėtasi sulaukti kariškių veiksmų. Kretingos „burokevičininkai“ veikė buvusiame komunistų partijos komitete, ten veikė priešiškų jėgų štabas, kuris rezgė teroristinius planus prieš taikius žmones“.
Sausio 13-osios naktį desantininkams užgrobus Lietuvos televizijos bokštą, trumpam buvo dingęs tiesos žodis. Radijas ir televizija tuoj pat prabilo iš Kauno, iš kur buvo skelbiama svarbi informacija. Klaipėdos radijo ir televizijos stotyje Giruliuose tą naktį dirbę trys kretingiškiai elektromechanikai Edvardas Beniušis, Viktoras Kurbatovas ir inžinierius Viktoras Garjonis bei klaipėdietis viršininkas Donatas Šliažas, išgirdę šiurpią žinią, nepasimetė ir greit paruošė aparatūrą Kauno siųstuvų signalams priimti. Tuoj pat radijo bangomis nuskriejo „SOS“ signalas –kvietimas klaipėdiškiams ir aplinkinių rajonų gyventojams skubėti saugoti Girulių bokštą. Į šį kvietimą atsiliepė ir Kretingos rajono gyventojai. Netrukus į Girulius, prie radijo ir televizijos pastato, suvažiavo minios žmonių su vėliavomis, sunkiasvorėmis mašinomis, kuriomis blokavo įvažiavimus. Stoties koridoriuose buvo paruoštos barikados, laiptuose palikti tik siauri praėjimai. Lauke degė laužai, buvo atvežta lauko virtuvė, pilstoma karšta arbata. Keletas drąsesnių vyrų buvo užlipę į bokštą ir su žiūronais stebėjo, iš kurios pusės pasirodys desantininkai su tankais.
„Sausio 9–12 dienomis prie Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo parlamento rūmų ir televizijos bokšto budėjo vydmantiškiai tremtiniai Nijolė Rimkienė ir jos vyras Rimantas su dukra, Vitalija Mikalauskienė, kretingiškiai Jadvyga Šorienė, Tomas Brasas, Romanas Sabakonis, Elzbieta Vaičekauskienė, Algirdas Riauka, Juozas Zubė, karteniškis Alfonsas Kaknevičius ir kt. Nuo sausio 8 dienos iki vasario pradžios parlamento rūmuose ir jų prieigose budėjo kretingiškis, Lietuvos krašto apsaugos savanoris Robertas Bertašius. Jis ir dar penkiolika Kretingos krašto laisvės gynėjų buvo apdovanoti Sausio 13-osios atminimo medaliu“, – kalbėjo D. Gedgaudienė.
Po tragiškos sausio 13-osios nakties per visą Lietuvą nuvilnijo protesto mitingų banga prieš naują sovietinę savivalę. 1991 m. sausio 13-ąją Kretingos Rotušės aikšteje taip pat įvyko protesto mitingas, kurio metu buvo pasmerkti sovietinės armijos teroristiniai veiksmai prieš beginklius Lietuvos žmones, pasmerkti „vedliai“, atvėrę barbarams Lietuvos televizijos studijos duris. Mitingo metu buvo pasirašyta ir išsiųsta telegrama Sovietų Sąjungos prezidentui Michailui Gorbačiovui su tokiu tekstu „Mes, Kretingos rajono žmonės, sausio 13 dieną susirinkę į protesto mitingą, pareiškiame, kad brangi Lietuvos Nepriklausomybė, todėl paklusime tik teisėtai išrinktos Respublikos valdžios įstatymams. Jei jos nebus, mes pradėsime piketines nepaklusnumo akcijas“. Šį sovietų smurtą pasmerkė ne tik nepalūžusi lietuvių tauta, bet ir visas pasaulis.
Dėl tėvynės laisvės savo gyvybes paaukojo Loreta Asanavičiūtė, kuriai tuomet buvo 24-eri, 22-ejų Virginijus Druskinis, 14-metis Darius Gerbutavičius, 22-ejų Rolandas Jankauskas, 25-erių Rimantas Juknevičius, 39-erių Alvydas Kanapinskas, 52-ejų Algimantas Petras Kavoliukas, 25-erių Vidas Maciulevičius, 29-erių Titas Masiulis, 36-erių Alvydas Matulka, 54-erių Apolinaras Juozas Povilaitis, 14-metis Ignas Šimulionis, 44-erių Vytautas Vaitkus, 50-metis Vytautas Koncevičius.

Skaityti 45 kartai

Palikite komentarą

Įsitikinkite, kad įvedėte reikalingą informaciją, kur nurodyta (*). HTML kodas nėra leidžiamas.

Paieška tinklapyje

Kalendorius

Sausis 2018
S Pr A T K P Š
1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31

Mes Facebooke