Savireklama

Šimtmečio proga nusilenkė Valstybės kūrėjui Pirmo puslapio

  • %PM, %23 %770 %2018 %17:%Vas

Laima STONKUVIENĖ

Trispalviais balionais išpuošti Salantai Vasario 16-ąją kėlėsi su muzika. Iš miestelio centro į visas puses sklindančios patriotinės dainos salantiškius ragino atlikti namų ruošos darbus ir skubėti į Lietuvos valstybės atkūrimo 100-mečiui skirtus renginius, kurių pagrindinis akcentas buvo prelato, dirbusio Lietuvai ir Salantams, Pranciškaus Motiejaus Urbonavičiaus pagerbimo ceremonija.
Ji bažnyčios šventoriuje, kur palaidotas prelatas, vyko pasibaigus šv. Mišioms. P. M. Urbonavičiaus gyvenimą, kurio didžioji dalis prabėgo Salantuose, trumpai priminė Salantų gimnazijos istorijos mokytoja Kristina Sungailaitė-Mockuvienė.
P. M. Urbonavičius gimė 1868 m. rugsėjo 19 d. Baublių dvare, Kartenos parapijoje, bajorų šeimoje. Būdamas klieriku, dalyvavo lietuvių tautiniame sąjūdyje, bendradarbiavo Tilžėje leistame laikraštyje „Šviesa“, 1888 m. drauge su bendraminčiais įkūrė slaptą Tėvynės sūnų (Lietuvos mylėtojų) draugiją, buvo jos sekretorius. Draugijos nariai siekė išmokti sakyti pamokslus lietuviškai, į gimtąją kalbą versti religinę literatūrą, platinti lietuvišką spaudą. 1890–1891 m. P. M. Urbonavičius redagavo laikraštį „Žemaičių ir Lietuvos apžvalga“, platino jį ir kitus katalikiškos krypties lietuviškus leidinius Grimališkio dvaro apylinkėse.
1891 m. įšventintas į kunigus ir paskirtas Plungės bažnyčios vikaru. Čia 1893 m. organizavo maldininkus budėti prie Kražių bažnyčios, kurią rusų valdžia ketino uždaryti.
1896 m. P. M. Urbonavičius buvo perkeltas į Mintaują (dabartinė Jelgava, Latvija) aukštesniųjų mokyklų kapelionu, o 1897 m. paskirtas Kauno Švč. Trejybės bažnyčios vikaru ir mokyklos kapelionu, ėjo Jonavos bažnyčios kurato pareigas. 1901–1904 m. klebonavo Klovainiuose, Pakruojo rajone, kur rekonstravo bažnyčią, kleboniją ir jos palivarko pastatus.
1905 m. pradžioje P. M. Urbonavičius buvo paskirtas Salantų parapijos klebonu. Čia įsteigė vartotojų bendrovę „Kaukas“, įkūrė ir išlaikė pradinę „Saulės“ draugijos mokyklą mergaitėms, rengusią mokytojus kaimo mokykloms, subūrė katalikiškojo jaunimo sąjungos „Pavasaris“ kuopą. Parapijiečių gerbiamam P. M. Urbonavičiui salantiškiai labiausiai dėkingi už dvibokštę neogotikinę bažnyčią, kurią jis pagal architekto K. E. Strandmano projektą pastatė 1906–1911 m. Klebonas salantiškiams atstovavo 1905 m. Didžiajame Vilniaus Seime, o 1917 m. – Vilniaus konferencijoje. Kuriantis nepriklausomai valstybei, P. M. Urbonavičius 1918 m. sudarė Katalikų sodiečių komitetą, kuris tapo Salantų valsčiaus tarybos branduoliu. 1919 m. pradžioje jis surinko pirmąjį parapijoje karių savanorių būrį ir organizavo jo apmokymus.
1926 m. lapkritį P. M. Urbonavičius buvo paskirtas naujai įkurtos Telšių vyskupijos generalvikaru, rūpinosi kurijos patalpų (vyskupo rūmų) ir kunigų seminarijos statyba. Už nuopelnus bažnyčiai 1930 m. pakeltas į popiežiaus Pijaus XI rūmų prelatus.
1940 m. liepą prelatas P. M. Urbonavičius grįžo klebonauti į Salantus. Be tiesioginių pareigų ir visuomeninės veiklos, prelatas rengė religines knygas, parašė dviejų dalių maldaknygę vaikams „Leiskite mažučiams ateiti prie manęs“, knygelę mergaitėms „Sesutei-rūtelei“, knygelę berniukams „Broliukui-Dobilėliui“ ir kt.
1941 m. pavasaris jo gyvenime buvo paskutinis. Mirė gegužės 27 d. vakarą, palaidotas, kaip pageidavo, Salantų bažnyčios šventoriuje šalia sesers Valerijos.
„Nedaug trūko, kad Salantai garsėtų kaip miestelis, kuriame daug gyvenimo metų praleido ir amžino poilsio atgulė vienas iš 20 signatarų, pasirašiusių Lietuvos valstybės atkūrimo aktą – Žemaičių atstovu į Lietuvos Tarybą buvo išrinktas būtent Pranciškus Urbonavičius, tačiau jis savo mandatą perleido vienam iš Vilniaus konferencijos organizatorių Stanislovui Narutavičiui, – iškilmingai eisenai su didžiule trispalve iš bažnyčios šventoriaus atžygiavus į Salantų kultūros centrą, „Švyturiui“ sakė Salantų seniūnas Kazimieras Galdikas. – Kai su seniūnaičiais buvome susirinkę aptarti Vasario 16-ąjai skirtų renginių, buvo pamąstymų apie Valstybės atkūrimo 100-mečiui skirtą memorialinę lentą, tačiau priėjome prie išvados, kad nieko naujo galvoti mums nereikia: pagerbkime asmenybę, žmogų, kuris pastatė ne tik mūsų bažnyčią, bet ir prisidėjo prie šalies valstybingumo atstatymo. Nutarėme atnaujinti Pranciškaus Urbonavičiaus amžinojo poilsio vietą – kapavietę išklojome granito trinkelėmis, akmentašys Juozas Žilinskis padarė antkapinę plokštę, kurioje iškalta „Dirbo Lietuvai ir Salantams“ bei kelios svarbiausios prelato gyvenimo datos. O kad Vasario 16-ąją visi būtų pakilios nuotaikos, miestas papuoštas valstybės vėliavos spalvų balionais, organizuota akcija „Muzika Lietuvai“.
Prisiminti Pranciškų Urbonavičių ir visus, be kurių pastangų nebūtų ne tik Vasario 16-osios, bet ir Kovo 11-osios, Salantų seniūnas ragino ir sveikindamas į Kultūros centrą atkurtos Lietuvos valstybės 100-mečio švęsti susirinkusius salantiškius. Jiems šventės proga koncertavo lopšelio-darželio „Rasa“, meno mokyklos, gimnazijos ir kultūros centro kolektyvai.
O Lietuvos valstybės atkūrimo 100-mečiui skirti renginiai, kaip ir visoje Lietuvoje, prasidėjo 12.30 val. Salantų Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčios varpų skambesiu ir iškilminga Valstybės vėliavos pakėlimo ceremonija prie Nepriklausomybės paminklo.

Skaityti 301 kartai Atnaujinta %PM, %23 %771 %2018 %17:%Vas

Palikite komentarą

Įsitikinkite, kad įvedėte reikalingą informaciją, kur nurodyta (*). HTML kodas nėra leidžiamas.

Kalendorius

Liepa 2019
S Pr A T K P Š
1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31

Mes Facebooke

Paieška tinklapyje