Kai menas turi savo Mendelejevo lentelę Pirmo puslapio

  • %PM, %04 %802 %2018 %18:%Kov

Juozas MAKSVYTIS, pedagogas

Kretingos rajono savivaldybės M. Valančiaus viešosios bibliotekos Grūšlaukės filialas dažnai skaitytojus pamalonina ne tik įdomiomis knygomis, bet ir įvairiomis parodomis, susitikimais su įžymiais kultūros ir meno žmonėmis. Beveik du mėnesius akį džiugino plateliškės menininkės Inos Jakubėnienės tapybos ir gobeleno darbų paroda „Gėris ir blogis“.
Tarp beveik 20 eksponatų giliausią įspūdį paliko „Pasaulio išlikimo inkliuzas“, „Gėrio ir blogio santykis“, „Švelnumas“, „Saulėgrąžos“, „Nuodėmė“, „Žydintis sodas“ ir kt. Ne mažesnis džiaugsmas buvo ir susitikimas su parodos autore. Jį pradėjo filialo vyresn. bibliotekininkė Birutė Markaitienė. Pristačiusi kūrėją, pasidžiaugė nuostabaus grožio meno kūriniais, kurie ne tik suartino skirtingų regionų žmones, bet ir paskatino atidžiau žvelgti į gyvenimą – jis toks įspūdingai gražus ir skaudžiai deginantis. „Be meno mūsų gyvenimas būtų naktis be ryto. Man ši paroda, o juo labiau susitikimas – nepaprasta šventė. Ina Jokubėnienė yra buvusi mano mokytoja. Didžiausias autoritetas. Iš jos mokėmės būti ne tik gražios, bet ir elegantiškos. Žavėjomės jos giliomis dalyko žiniomis, tolerancija, taktiškumu, meile ir pagarba mokiniui“, – atviravo Kretingos kultūros centro Grūšlaukės skyriaus vedėja Silvija Juciuvienė.
Pasaulio kontrastus, gėrio ir blogio priešybę darbuose įžvelgė aktyviausia filialo skaitytoja Henrika Ronkaitienė, aktyvi kultūrinių renginių lankytoja Elena Stanienė. „Tapytojos darbai yra aukšto lygio, gilaus turinio. Savitai transformuota realybė – prielaida filosofinei potekstei. Kuo ilgiau į juos žiūri, tuo labiau veriasi paslaptingos gelmės“, – tvirtino periodinės spaudos mylėtoja Asta Venckuvienė bei Kauno technologijos universiteto auklėtinė, dabar Plateliuose gyvenanti Laura Mikašauskienė. Taigi menas – stebuklas. Įkvėpimas – dovana darbui. Laimingi tie, kurie juo apdovanoti. Viena iš tokių – ir plateliškė mokytoja I. Jakubėnienė.
Lėtai plevenančios žvakelės šviesoje vėrėsi menininkės išpažintis – nuoširdi ir atvira. Ji mus nuskraidino net į Šiaulių kraštą. Juk čia – Kuršėnai, jos pamiltas vaikystės ir ankstyvos jaunystės miestas, artimai susijęs su pirmųjų lietuviškų kalendorių autoriumi Laurynu Ivinskiu. Kūrėjos akimis žvelgėme į gatvę, kuri ne tik pavadinta jo vardu, bet ir puikuojasi ištaigingas skulptoriaus Petro Aleksandravičiaus paminklas, įprasminantis šviesuolio žygdarbį. Sužinojome ir kitą naujieną: nuo 1988-ųjų metų čia kasmet spalio mėnesį rengiama tradicinė Lietuviškojo kalendoriaus šventė. Pasirodo, kad dailininkės gimtinė garsi ir savo puodžiais. Prielaida tam – apylinkėse randamas kokybiškas molis. Todėl neatsitiktinai nuo 2005-ųjų organizuojamas netgi tarptautinis keramikų sambūris „Kuršėnai – puodžių sostinė“. Verta prisiminti ir dar vieną įdomybę – unikalų keramikos muziejų, kuriame galima pamatyti, kaip glitnus geltonas molio gabalas pavirsta įspūdingai gražia vaza.
Nors menininkė jau įkopusi į gyvenimo brandą, kovo 23 dieną jai sukaks 54-eri, vaikystės pasaulis neužmirštas. Vizijose ji regi gimtąjį namą, pro kurio langą rudenį žvelgė į greta esantį parką, kuriame, atklydę iš girios, smagiai striksėjo ilgaausiai kiškiai, lakstė grakščios stirnaitės, ganėsi gražuoliai taurieji elniai... Pavasaris mergaitę viliojo į pagirį, kuriame glaudėsi prie mėlynakių žibuoklių, kvepiančių pakalnučių... Džiaugėsi mamos darželyje sužydusiais baltažiedžiais narcizais, liepsnojančiomis tulpėmis. Įpusėjus vasarai, atvertusi galvą, ilgas valandas žiūrėdavo į galingo ąžuolo viršūnę, kurioje buvo įkeltas gandralizdis, iš kurio gandriukai vienas per kitą tiesdavo savo gležnus kakliukus grįžusiems tėvams, kad šie pamaitintų. Gamtos pasaulio įvairovė augino mergaitės lakią mintį, skraidino į neaprėpiamus tolius.
Kūrybinius polėkius puoselėjo ir tėvai: mama Celestina bei tėvas Stasys. Abu nuoširdūs ir dori, linkę į meną. Mama visą gyvenimą dirbo vaikų darželio auklėtoja. Nepaprastai mylėjo savo darbą, rūpinosi vaikais. Skaitė daug knygų. Ilgais rudens ir žiemos vakarais į magišką pasakų pasaulį vedė ir savo jautrios sielos dukrą. „Ne kartą verkiau dėl našlaitės Sigutės, Eglės žalčių karalienės... Širdį suspausdavo Joniuko ir Gritutės likimai...“, – prisipažino savo silpnybę pašnekovė.
O ir tėvelis ne iš kelmo spirtas. Nors jo profesija – inžinierius, tačiau savo siela – menininkas. Laisvalaikiu iš medžio dirbo nuostabiai gražias dekoratyvias dėžutes, kurias noriai pirkdavo turtingos gražuolės. Į jas dėdavo savo „briliantus“: žiedus, auskarus, karolius, laikrodukus...
Meno keliu ją vedė ir kiti žmonės, su kuriais susitiko. Neišdildomą įspūdį paliko Kuršėnų 2-oji vidurinė mokykla. Čia imli mergaitė nuo pirmos klasės pamilo literatūrą, domėjosi istorija. Bet didžiausią malonumą teikė piešimo pamokos. Meilė dailei neatslūgo ir besimokant vyresnėse klasėse. Jos piešiniais gėrėjosi ne tik bendraklasiai, mokytojai, bet ir bendruomenė. Ne kartą buvo apdovanota padėkos raštais, prizais.
Baigusi vidurinę mokyklą, pasuko į Šiaulių pedagoginį institutą, kuriame nedvejodama pasirinko studijuoti dailę. Gilų įspūdį paliko motiniško charakterio dekanė Onutė Kavaliūnaitė, skulptorius Aloyzas Toleikis, tapytojas Antanas Visockis, piešimo meistrės Aldona Visockienė, Irena Ambrazienė. Įminti tekstilės pasaulio paslaptis mokė dėstytoja Salvinija Anikinienė. Odos gaminių subtilybes atvėrė Albinas Kavaliauskas. O kokios naudingos ir praktiškos buvo profesoriaus, dizainerio Giedriaus Šiukščiaus paskaitos!
Institute ji susitiko ir būsimą gyvenimo draugą Audrių. Jis tada buvo trečiakursis studentas. Studijavo tapybą. Jaunuolis greit įsižiūrėjo į patrauklią ir simpatišką juodaplaukę merginą. Įsižiūrėjo taip, kad nutarė ją vesti. Draugystė, išaugusi į meilę, subrandino ir vaisių. Gimė sūnus Julius.
Baigus studijas, šeima kurį laiką gyveno Plungėje, mat vyras Audrius gavo paskyrimą į šį miestą – dirbo Plungės „Ryto“ vidurinėje bei Plungės dailės mokyklose. Ina tuo metu augino sūnų, laisvalaikiu mezgė, nėrė. Domėjosi dailės istorija. 1991 metais šeima persikėlė gyventi į Platelius. Tais pačiais metais Platelių muzikos mokykloje įkūrė Dailės skyrių. Jame dirbo mokytoja. Drauge su ugdytiniais organizavo ne vieną meninių darbų parodą.
Dabar I. Jakubėnienė dirba Platelių gimnazijoje dailės ir technologijų mokytoja. Menininkė džiaugiasi atradusi savo pašaukimą. Dar didesnis džiaugsmas, kad jos kūriniai vertinami ir branginami. Mokyklos interjerą puošia net devynios freskos!
Ne kartą yra dalyvavusi Žemaitijos nacionalinio parko menininkų darbų parodose. Jos eksponatais žavėjosi ir plungiškiai, ir telšiškiai, ir šiauliškiai... O dabar jau ir kretingiškiai.
Kiek tų darbų sukurta, nė pati nebežino. Vieni jų iškeliavo svetur – į Vokietiją, Prancūziją, kiti puošia meną mylinčių verslininkų namų sienas, treti „ilsisi“ jos dirbtuvėse. Nemažas būrys nutūpė ir parodų menėse, kad džiugintų žiūrovų širdis.
Už tai, kad menininkės paletė neturi ribų, ji dėkinga Palangoje gyvenusiam profesionaliam dailininkui Jonui Vaišei. „Jis mane uždegė kūrybai, įžvelgė mano talentą. Jo žodžiai ir dabar tebeskamba atminty. Todėl negaliu nekurti, – sakė ji. – Patinka Palanga, banguojanti jūra, baltas birus smėlis, garbanotos pušys. Žaviuosi Botanikos parku, Gintaro muziejumi, Birutės kalnu, Žemaičių kalneliu su senaisiais kapais... Stengiuosi viską „įsirašyti“ į atmintį, kad atgimtų drobėje“.
Kūrėja džiaugiasi, kad kartais, pritrūkus laiko, į pagalbą atskuba ir vyras Audrius, kuris šiuo metu dirba VVŠĮ Telšių regiono ir profesinio mokymo centre polimerinių gaminių dizaineriu ir technologu. Įgyta akvarelininko profesija praverčia ir dabar. Jo potėpiai, štrichai, anot Inos, papildo ir pagilina vaizduojamąjį pasaulį, kuriame vyksta kova tarp gėrio ir blogio. Džiaugsmo teikia ir sūnus Julius, kuris, baigęs Klaipėdos universitetą ir įgijęs masinių renginių organizatoriaus specialybę, keletą metų dirbo uostamiestyje, organizavo garsiąją Žvejų šventę, o dabar yra Anykščių kultūros centro režisierius.
Į klausimą, kaip gimsta meno kūrinys, Ina atsakė, kad dažniausiai iš natūros ir spontaniškai. Ir dar – kad kartu tapanti pribėgomis ne vieną, o kelis paveikslus... Ypač jai patinka Žemaitijos perlas – Platelių ežeras. Įspūdingi jo peizažai atgimsta drobėse. Vieni jų nutvieksti besileidžiančios saulės, kiti – akinančiomis spalvomis suspindi saulėtekio žaroje.
Ne vienas paveikslas sukurtas ir dygsniuojant adata. Tokie darbai reikalauja ne tik begalinio kruopštumo, atidumo, bet ir titaniško atkaklumo.
Atsisveikinant menininkė sakė, kad šiandien ji – laimingiausias žmogus: užaugintas geras ir darbštus sūnus, džiaugsmo teikia pedagoginis darbas ir, be abejo, įkvėpimo valandos, kurios neleidžia nurimti. Menas, anot dailininkės, taip pat turi savo Mendelejevo lentelę: ne visi elementai dar surasti, ne visa ji užpildyta. Vadinasi, darbų iki kaklo! Tik spėk suktis!

Skaityti 435 kartai

Palikite komentarą

Įsitikinkite, kad įvedėte reikalingą informaciją, kur nurodyta (*). HTML kodas nėra leidžiamas.

Kalendorius

Rugpjūtis 2019
S Pr A T K P Š
1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30 31

Mes Facebooke

Paieška tinklapyje