Savireklama

KAIMAS, KURĮ ĮKŪRĖ GRŪŠLAUKĖS UBAGAI

  • %AM, %16 %517 %2018 %11:%Bal

Julius KANARSKAS

Istorikas, Kretingos muziejus

Šalyje vykstančios ekonominės ir socialinės permainos negrįžtamai keičia mūsų krašto demografinę situaciją. Provincijos jaunimui keliantis į miestus ar išvykstant į svetimus kraštus, o senoliams iškeliaujant amžinybėn, nyksta ir atokiau nuo miestų ir miestelių nutolę kaimai. Išmirę, be sodybų likę kaimai administracinio-teritorinio suskirstymo reformų metu braukiami iš gyvenamųjų vietovių sąrašų, o jų žemė prijungiama prie išlikusių stambesnių gyvenviečių.
Senolių atmintis ir bažnytinės knygos liudija, kad greta oficialiai pripažintų ir registruose registruotų gyvenviečių mūsų krašte buvo nemažai neoficialių kaimų. Dažniausiai tai tradicinių kaimų bendro naudojimo (ganyklų, miško) žemėje įsikūrusios nausėdijos – vienkieminiai vienos ar kelių sodybų ūkiai, turėję neoficialius vardus, tačiau negavę savarankiškos gyvenvietės statuso. Šios gyvenvietės priklausė tam kaimui, kurio žemėje įsikūrė. Jų vardai buvo naudojami apylinkės gyventojų atskiriant nausėdijas nuo kitų gyvenamųjų vietovių. Dėl tos pačios priežasties nausėdijų vardai buvo įrašomi į bažnytines metrikų knygas, siekiant kuo tiksliau nurodyti krikšto ar santuokos sakramentą priimančio bei amžinybėn išlydimo mirusio parapijiečio gyvenamąją vietą. Vienas tokių kaimų mūsų rajone buvo Ubagiškiai, kurio praeitis glaudžiai susijusi su Grūšlaukės istorija.
Grūšlaukės kaimas pirmąkart paminėtas 1568 m. sudarytame Žygimanto Augusto Platelių valdos žemėlapyje. Labiausiai į šiaurės vakarus-vakarus nuo kaimo gyvenvietės, tarp Šlaveitos upelio ir Mončių, į šiaurę nuo Benaičių kelio plytėjo bendro naudojimo žemė – jaunu mišku apaugusios ganyklos. Plečiantis žemdirbystei, plėšininę ganyklų ir miško žemę pradėjo įsisavinti pavienės valstiečių šeimos, išsikėlusios iš kaimo gyvenvietės į viensėdžius. Tokiu būdu atsiradusi nausėdija pradėta vadinti Grūšlaukės Medsėdžiais (sen. žem. medė – miškas; sėda, sėdis – sodyba). Ji savarankiškos gyvenvietės statuso neturėjo ir iki Pirmojo pasaulinio karo priklausė Grūšlaukės miestelio bendruomenei. Tačiau Grūšlaukės Medsėdžių vardas jau nuo XIX a. pradžios sutinkamas Grūšlaukės bažnytinėse metrikų knygose, o tarp Grūšlaukės miestelio ir Mončių kaimo išsimėčiusios kelios nausėdijos sodybos žymimos carinės Rusijos kariuomenės štabo 1872 m. ir prieš Pirmąjį pasaulinį karą sudarytuose topografiniuose žemėlapiuose.
Bendrųjų ganyklų žemes intensyviai pradėta įsisavinti ir įdirbti XIX amžiuje, ypač po baudžiavos panaikinimo. Tuo metu Grūšlaukės Medsėdžių rytiniame pakraštyje susiformavo Petkynų nausėdija, kurią įkūrė trys broliai Petkai, pasidalinę išsinuomotą ganyklų žemę. Tuo tarpu vakariniame pakraštyje, šalia Benaičių kelio atsirado Ubagiškių nausėdija.
Iš pradžių Ubagiškiais buvęs vadinamas apie 60 ha dydžio ganyklų ir šienaujamų pievų plotas, kuriuo buvo leista naudotis Grūšlaukės bažnytkaimio ubagams, t. y. bežemiams. Ubagiškių naujakurių eiles papildė po baudžiavos panaikinimo bežemiais likę Grūšlaukės dvaro valstiečiai, taip pat pavienės iš Darbėnų ir Skuodo valsčių atsikėlusios valstiečių šeimos (Kalniai, Kairiai, Budrikiai), kurios iš grafų Juozapo ir Sofijos Tiškevičių išsinuomotą derlingą ganyklų žemę pavertė dirbamais laukais, pasistatė joje naujakurių sodybas. Laikui bėgant ši nausėdija tapo didžiausia sodybų ir gyventojų skaičiumi Grūšlaukės Medsėdžių kaimo dalimi, todėl XX a. pradžioje pačius Grūšlaukės Medsėdžius pradėta vadinti Ubagiškiais. Todėl šis vardas ne tik dažnai yra sutinkamas Grūšlaukės bažnytinėse metrikų knygose, bet ir viename iš prieš Pirmąjį pasaulinį karą parengtų Rusijos imperijos vakarinių provincijų topografiniame žemėlapyje. Tiesa, jame vardas po Grūšlaukės Medsėdžių pavadinimu išspausdintas mažiau ryškiu šriftu ir iškraipytas: užrašytas ne Ubagiškiai, o Obudiškiai (rus. Обудишки).
Lietuvai atkuriant valstybingumą, kaimas tapo savarankišku, o į oficialų registrą buvo įrašytas Grūšlaukio-Medsėdžio vardu. Pirmojo Lietuvos apgyvendintų vietų surašymo metu 1923 m. jame (kartu su Petkynais, Ubagiškiais ir šiaurinėje kaimo dalyje susiformavusiais Pėteraičiais) buvo 32 ūkininkų sodybos, kuriose gyveno 205 žmonės. Vietos gyventojai ir metrikų knygos iki pat XX a. vidurio Ubagiškiais tradiciškai vadino Ubagiškių ir Genčų Medsėdžių gyventojų sodybas, aiškiai atskirdami nuo jų Petkynus ir Pėteraičius.
Mums prieinamose Salantų parapijos Grūšlaukės filijos metrikų knygose Ubagiškių kaimas sutinkamas nuo 1868 metų. Tačiau įrašų analizė leidžia teigti, kad pirmieji naujakuriai kaimo žemėje turėjo įsikurti prieš 7–10 metų. Rusų kalba rašytose metrikose kaimo vardas rašomas vienodai – Ubagiškiai (rus. Убагишки). Nuo Pirmojo pasaulinio karo pradėjus metrikas pildyti lietuviškai, kartais pavadinimo forma įvairuodavo: 1917 m. ir 1926 m. rašyta Ubaginai, 1918 m. – Ubagiškės, 1928 m. – Ubagiškė.
Metrikų knygų įrašai liudija, kad tarp 1861 ir 1885 metų kaime apsigyveno Antanas ir Barbora Vičiuliai, Antanas ir Barbora Stropai, Antanas ir Barbora Leksiai, Jonas ir Monika Daukantai, Mykolas ir Barbora Padroščiai, Ksaveras ir Ona Lukai, Juozapas ir Ona Kusai, Martynas ir Anastasija Kusai, Leonas ir Julija Gričeliai. Kusų pavardė metrikų knygose iki pat tarpukario pavardžių lietuvinimo vajaus buvo rašoma žemaičių tarme „Kosai“.
Iš pirmųjų Ubagiškių gyventojų gausiausia buvusi Antano ir Barboros Daukantaitės Leksių šeima, kurioje augo mažiausiai 5 vaikai. Santuoka su Antanu Leksiumi Barborai Daukantaitei buvusi antroji. Prieš tai ji buvo ištekėjusi už Grūšlaukės seniūnijos valstiečio Kazimiero Baužinskio, su kuriuo susilaukė sūnaus Pranciškaus. Ištekėjusi už A. Leksiaus, su sūnumi ji persikėlė į Ubagiškius. Antroje santuokoje gimė sūnus Antanas (1866 m.), dukros Ona ir Monika (1869 09 30), kuri anksti mirė. Palaidojusi antrąjį vyrą, Barbora ištekėjo už ūkin parėjusio Juozapo Jašmonto. Palaidojusi trečiąjį vyrą, būdama 80-metė, mirė 1907 m. vasario 18 d., palikdama vaikus Pranciškų Baužinskį bei Antaną ir Oną Leksius.
Antano ir Barboros Joskaudaitės Stropų šeima augino sūnų Lauryną (gim. 1869 08 10) bei dukteris Petronėlę (gim. 1885 04 18) ir Barborą (gim. 1886 09 29), Antanas ir Barbora Daukšaitė Vičiuliai – dukterį Oną (gim. 1868 12 04) ir sūnų Kazimierą (gim. 1873 05 19), o Jonas ir Monika Pudžemytė Daukantai – dukterį Eleną (gim. 1872 08 13) ir sūnų Joną (gim. 1874 04 16). Daukantų duktė Elena 1912 m. gegužės 6 d. ištekėjo už Nikodemo Gadliauskio.
Ksaveras ir Ona Beniušytė Lukai susilaukė sūnaus Antano (gim. 1876 03 20), Juozapas ir Ona Drąsutytė Kusai – Jono (gim. 1880 03 18), Martynas ir Anastazija Vičiulytė Kusai – Kazimiero (gim. 1885 04 28), Leonas ir Julija Benetytė Gričeliai – dukters Anastazijos (gim. 1886 09 29). Mykolo ir Barboros Daukantaitės Padroščių pirmoji duktė Elena (gim. 1873 10 29) mirė būdama dar vaiku, todėl jos vardu tėvai pakrikštijo apie 1890 m. gimusią dukrelę, kuri po trejeto metų mirė nuo vandenės.
Visi minėti Ubagiškiuose gimę vaikai buvo krikštijami Salantų parapijai priklausančioje Grūšlaukės bažnyčioje-filijoje. Gali būti, kad minėtos šeimos susilaukė ir daugiau vaikų, kurie galėjo būti pakrikštyti parapinėje Salantų bažnyčioje.
Be išvardintų šeimų, tarp 1885 ir 1900 metų Grūšlaukės bažnyčios metrikų knygose minimos Antano ir Onos Ruzgailų, Pranciškaus ir Onos Stropų, Kazimiero ir Joanos Bričkų, Antano ir Apolonijos Drąsučių, Aleksandro ir Onos Stanių, Jono ir Kotrynos Daukantų, Juozapo ir Petronėlės Stropų, Juozapo ir Onos Jonkų, Petro ir Barboros Bendikų, Antano ir Elenos Leksių, Juozapo ir Onos Skripkauskių, Juozapo ir Amelija Vičiulių, Juozapo ir Elenos Kalnių šeimos.
Įvairiai buvo rašoma Drąsučių pavardė. Rusiškuose įrašuose ji užrašyta tarmiškai „Dronsutis“ bei iškraipyta surusinta forma „Drovsutis“. Tik nuo 1917 m. pradėjus bažnytines knygas pildyti lietuvių kalba, o ypač po pavardžių lietuvinimo, ją pradėta rašyti „Drusutis“, vėliau – „Drąsutis“.
Antanas ir Apolonija Jonutytė Drąsučiai išlaikė vieną gausiausių kaime šeimų, kurioje gimė 6 vaikai, krikštyti Grūšlaukės bažnyčioje. Vyriausias sūnus Juozapas (gim. 1888 10 26) mirė dar būdamas vaikas. Todėl Juozapo vardu 1904 m. kovo 27 d. buvo pakrikštytas tą pačią dieną gimęs trečiasis sūnus ir jauniausias vaikas. Užaugęs ir paveldėjęs ūkį jis Grūšlaukėje 1932 m. sausio 17 d. vedė Magdaleną Stonkutę (gim. 1906 10 17) iš Klausgalvų Medsėdžių. Be Juozapo, šeimoje augo sūnus Mykolas (gim. 1889 11 13) bei dukterys Elena (gim. 1892 01 08), Magdalena (gim. 1899 04 12) ir Petronėlė (gim. 1900 12 11).
Gausiausia buvusi Pranciškaus ir Onos Juškaitės Stropų šeima, susilaukusi dukterų Delicijos (gim. 1887 03 17), Stefanijos (gim. 1891 03 16), Kotrynos (gim. 1895 03 01), Petronėlės (gim. 1897 07 19), Stanislavos (gim. 1899 03 09), Sofijos, sūnų Antano (gim. 1901 08 23) ir Petro (gim. 1903 10 29). Ona Stropienė gyveno ilgau už vyrą, o amžinybėn iškeliavo 1930 m. kovo 8 d. būdama 70 metų amžiaus. Mirties metrikoje nurodyta, kad liko dukros Sofija, Kotryna ir Stanislava. Kiti vaikai buvo mirę motinai esant gyvai. Duktė Stanislava 1927 m. sausio 17 d. Darbėnų bažnyčioje ištekėjo už Kazimiero Večerskio.
Kaimo gyventojų Antano ir Barboros Leksių ūkį paveldėjęs vyriausiasis vaikas ir vienintelis sūnus Antanas Leksius vedė Eleną Meškytę, su kuria susilaukė 4 sūnų ir 3 dukrų: Antano (gim. 1895 09 29), Elenos (gim. 1896 08 17), Barboros (gim. 1899 08 25), Juozapo (gim. 1903 09 24), Kazimiero (gim. 1904 11 18), Juozapo (1909–1911) ir Stanislavos. Abu Juozapai anksti mirė, o 44 metų sulaukusį jų tėvą 1910 m. rugpjūčio 29 d. pakirto džiova.
Penkis vaikus Grūšlaukėje krikštijo Juozapas ir Ona Jankauskaitė Jonkai. Pirmagimius dukrą ir sūnų jie pavadino savo vardais – Ona (gim. 1893 01 29) ir Juozapu (gim. 1898 10 13). Pirmagimiam sūnui netrukus mirus, Juozapu buvo pakrikštytas 1901 m. kovo 19 d. gimęs antrasis sūnus. Be jų šeimoje augo duktė Petronėlė (gim. 1900 03 20) ir sūnus Kazimieras (gim. 1902 08 30). Duktė Petronėlė 1922 m. birželio 5 d. Darbėnų bažnyčioje ištekėjo už Antano Butkaus.
Juozapas Jonkus, nuo XX a. pradžios taip pat Ubagiškiuose ūkininkavęs jaunesnysis jo brolis Kazimieras ir trečiasis brolis Jonas užaugo Kazimiero ir Elenos Narvilaitės Jonkų šeimoje. Jų tėvas Kazimieras už žmoną Eleną buvo jaunesnis 12 metų, tačiau sulaukęs 68 metų susirgo karštine ir 1908 m. lapkričio 7 d. mirė. Neatlaikiusi vienatvės, po 22 dienų, lapkričio 29 d. Anapilin iškeliavo ir 80-metė našlė. Abu juos sūnūs palaidojo Grūšlaukės kapinėse.
Jonas ir Kotryna Stonkutė Daukantai augino sūnus Joną, Antaną, Petrą (gim. 1889 11 14), Praną (gim. 1892 02 23), Kazimierą ir dukrą Eleną. Sūnus Pranas anksti mirė, o šeimos galva amžinybėn iškeliavo 1914 m. kovo 3 d., sulaukęs 79 metų ir palikęs žmoną Kotryną našlauti. Ūkio šeimininku tapo sūnus Petras Daukantas, vedęs Barborą Vičiulytę ir susilaukęs sūnaus Petro. Pirmojo pasaulinio karo pradžioje jis buvo mobilizuotas į carinės Rusijos kariuomenę ir išsiųstas į Vokietijos frontą. Ten pateko į vokiečių nelaisvę ir buvo laikomas Čersko (Lenkija) karo belaisvių stovykloje. Susirgęs džiova, mirė 1917 m. birželio 10 d. lazarete (karo ligoninėje) ir buvo palaidotas Čersko rusų karo belaisvių kapinėse. Apie jo mirtį artimiesiems per Kretingos apskrities administraciją buvo pranešta po mėnesio – liepos 10 dieną. Netrukus šeima neteko 60-metės našlės Kotrynos Daukantienės, kurią 1917 m. rugsėjo 16 d. kelyje partrenkė vadeliotojo nesuvaldytų arklių vežimas. Mirties metrikų knygoje įrašyta, kad liko tik sūnus Kazimieras. Vadinasi, duktė Elena taip pat jau buvo mirusi. 1919 m. sausio 20 d. plaučių uždegimas pakirto ir trijų metukų Petro ir Barboros Daukantų sūnaus Petro gyvybę.
Keturis sūnus – Aleksandrą (gim. 1889 02 02), Praną (gim. 1892 07 16), Kazimierą (gim. 1895 12 27) ir Juozapą (gim. 1898 12 03) Grūšlaukėje krikštijo Aleksandras ir Ona Paulauskaitė Staniai. Jauniausias sūnus Juozapas 1930 m. liepos 29 d. Laukžemės bažnyčioje susituokė su Salomėja Untulaite.
Keturių Grūšlaukės bažnyčioje pakrikštytų vaikų – Juozapo (gim. 1896 12 20), Elenos (gim. 1898 04 14), Anastazijos (gim. 1899 09 06) ir Antano (1904 08 04) tėvais tapo Juozapas ir Elena Mockutė Kalniai. Metrikų įrašai liudija, kad Kalnių šeima buvusi registruota vyro tėviškėje – Darbėnų valsčiaus Vaineikių seniūnijoje, tačiau maždaug nuo 1895 m. gyveno ir ūkininkavo Salantų valsčiaus Grūšlaukės bendruomenei priklausančiuose Ubagiškiuose. Duktė Anastazija 1926 m. sausio 30 d. Rietavo bažnyčioje ištekėjo už Jono Čiako, o jos brolis Antanas Kalnius 1931 m. vasario 16 d. ten pat susituokė su Daniele Liutkaite.
Taip pat keturis filijinėje bažnyčioje krikštytus vaikus augino Juozapas ir Amelija Kusaitė Vičiuliai, susilaukę sūnaus Felikso (gim. 1899 01 15), dukterų Adolfinos (gim. 1897 11 23), Elenos (gim. 1901 06 26) ir Amelijos (gim. 1903 02 19). Tris vaikus Grūšlaukėje pakrikštijo Petras ir Barbora Zubytė Bendikai. Anksti mirusio pirmagimio Petro (gim. 1895 09 21) vardą jie suteikė antrajam sūnui (gim. 1897 02 08), o dukterį (gim. 1898 12 15) pakrikštijo Onos vardu.
Kitos paskutiniajame XIX a. ketvirtyje Ubagiškiuose įsikūrusios šeimos turėjo po 1–2 vaikus, krikštytus Grūšlaukės bažnyčioje. Antanas ir Ona Gričelytė Ruzgailos augino sūnus Antaną (gim. 1886 10 27) ir Joną (1891 05 04), Juozapas ir Petronėlė Daukantaitė Stropai – Antaną (gim. 1891 05 04), Kazimieras Bričkus (1846–1919) ir Joana Butkutė – sūnų Kazimierą (gim. 1888 03 08), Juozapas ir Ona Bendikaitė Skripkauskiai – sūnų Augustiną (gim. 1895 09 23), kuris 1928 m. sausio 7 d. Mažeikių bažnyčioje vedė Ceciliją Vilimaitę.
Nuo XX a. pradžios iki Pirmojo pasaulinio karo kaime gyveno Antanas ir Barbora Maksvyčiai, Antanas ir Marijona (?) Untuliai, Kazimieras ir Ona Jonkai, Antanas ir Barbora Drąsučiai, Antanas ir Ona Preibytė Mockai, Jurgis ir Anastazija Budrikiai, Antanas ir Ona Narvilaitė Mockai, Jonas ir Monika Stonkai, Juozapas ir Elena Vičiuliai, Antanas ir Ona Kusai, Justinas ir Magdalena Stonkutė Liškūnai, Jonas ir Ona Budrikiai, Petras Kusas, Kazimieras Stonkus, Kazimieras ir Barbora Končiutė Bričkai, našlys Antanas Mickus (1833–1910), nevedę valstiečiai Simonas Budrikis (1878–1913) ir Kazimieras Stonkus (1876–1909).
Jurgis Budrikis buvo kilęs iš Skuodo valsčiaus, o į Ubagiškius atsikėlė vedęs Anastaziją Gikaraitę, su kuria užaugino 4 vaikus – sūnus Joną, Pranciškų, Simoną ir dukterį Emiliją. Iš sutuoktinių pirmoji amžinybėn iškeliavo Anastazija, o 1907 m. vasario 10 d. mirė ir našlys. Jų palikuonis persekiojo džiova. 1913 m. sausio 9 d. ši liga pasiglemžė viengungio 35 metų sūnaus Simono gyvybę. 1914 m. gruodžio 11 d. mirė vyriausias sūnus, 55 metų Jonas, o kiek anksčiau – 1912 m. liepos 16 d., jo žmona, 50-metė Ona Drąsutytė-Budrikienė, palikę našlaitėmis dukras Oną ir Eleną.
Daugiausia – 10 – vaikų susilaukė Antano ir Onos Narvilaitės Mockų šeima. Joje gimė sūnūs Antanas (1906 m.), Petras (1907 m.), Albertas (1911 m.), Tamošius (1912 m.), Stanislovas (1913 m.), Adolfas (1916 m.), dukros Bronislava (1914 m.), Ieva (1917 m.), Ona (1918 m.) ir Eugenija (1919 m.). Net 7 vaikais tėvai džiaugėsi neilgai. Petras mirė 1907 m. rugpjūčio 11 d., pabuvojęs šiame pasaulyje porą savaičių, vieno mėnesio Albertą kokliušas pakirto 1911 m. rugpjūčio 23 d., 4 mėnesių Stanislovas 1914 m. sausio 14 d. mirė nuo silpnumo, 6 mėnesių Bronislavos gyvybę 1915 m. vasario 28 d. nusinešė skarlatina, nuo kurios 1917 m. sausio 15 d. mirė ir 10 mėnesių Adolfas. 9 mėnesių Ievą 1917 m. gruodžio 23 d. uždusino kosulys, o tiek pat mėnesių išgyvenusi Ona 1919 m. balandžio 19 d. mirė nuo blusinės (tymų).
Antanas Mockus 1922 m. balandžio 11 d. su broliu Albertu (gim. 1882 m.), seserimis Barbora (gim. 1879 m.), Magdalena (1883 m.), Elena (gim. 1887 m.) ir Anastazija (gim. 1892 m.) į paskutinę kelionę Grūšlaukės kapinėse palydėjo 78-metį tėvą Juozapą Mockų. Deja, tų pačių metų lapkričio 23 d. nuo reumatizmo amžinybėn iškeliavo ir pats 53-ejų Antanas Mockus. Porą metų panašlavusi, Ona Mockienė 1924 m. kovo 2 d. ištekėjo už 22 metų juodadarbio Pranciškaus Benečio iš Grūšlaukės kaimo, kuris ėmėsi ūkininkauti jos ūkyje.
Septynis vaikus turėjo Antanas ir Barbora Bričkutė Maksvyčiai. Jų šeimoje augo dukterys Ona (gim. 1903 02 14), Barbora (gim. 1905 01 08), Petronėlė, sūnūs Antanas, Juozapas, Kazimieras ir Leonas. 38-erių Barboros Maksvytienės gyvybę 1918 m. lapkričio 30 d. nusinešė Kretingos apskrityje siautėjęs ispaniškasis gripas. Duktė Barbora 1936 m. vasario 18 d. Grūšlaukės bažnyčioje ištekėjo už Jono Prišmonto.
Kazimiero ir Onos Kripaitės Jonkų šeimoje užaugo sūnūs Kazimieras ir Antanas. Trečias sūnus Liudvikas (gim. 1904 11 04) neišgyveno, o duktė Ona (gim. 1908 m.) mirė 1917 m. balandžio 9 d. nuo džiovos. 55 metų šeimos galvą 1918 m. lapkričio 14 d. pakirto ispaniškasis gripas.
Jonas ir Monika Tarvydaitė Stonkai užaugino sūnus Kazimierą, Joną ir Juozapą. 70 metų sulaukusi Monika Stonkienė 1908 m. gruodžio 1 d. mirė, palikdama vyrą ir vaikus našlauti.
Antanas ir Barbora Puškoriūtė Drąsučiai Grūšlaukės bažnyčioje krikštijo dukrą Oną (gim. 1905 08 24), o Antanas ir Marijona (?) Beniušytė Untuliai – Eleną (gim. 1903 11 19), kuri 1927 m. vasario 8 d. toje pačioje bažnyčioje ištekėjo už Felikso Paulauskio.
Trumpai truko Antano Mockaus ir Onos Preibytės santuoka. Jiedu susilaukė sūnaus Antano, tačiau gimdymo metu 25-erių mama Ona Mockienė 1907 m. sausio 17 d. mirė, palikdama vyrą ir sūnų vienu du.
1911 m. rugsėjo 14 d. mirė 78 metų našlė Ona Joskaudaitė-Drąsutienė-Kubilienė. Iš pirmosios santuokos su Antanu Drąsučiu be motinos liko vaikai Antanas, Kazimieras, Stanislovas, Juozapas ir Ona, o iš antrosios santuokos su Juozapu Kubiliumi – sūnus Jonas.
Nuo 1914 metų Ubagiškiuose minimi Juozapas ir Zuzana Kripaitė Paplauskiai, Antanas ir Barbora Stroputė Vaičekauskiai, Petras ir Kotryna Daukantaitė Mockai, Stanislovas ir Zuzana Stroputė Drąsučiai, Liudvikas ir Kazimiera Kairiai, Petras ir Kotryna Martinkai, Juozapas ir Elena Mockai, Juozapas ir Petronėlė Gričeliai, Juozapas ir Adolfina Drąsučiai (rašoma – Drusučiai), Antanas ir Elena Leksaitė Sendrauskiai, Kazimieras ir Stefanija Jucaitė Daukantai, Alfonsas ir Salomėja Špogaitė Rėpšai, Antanas ir Zuzana Buivydai, Petronėlė Stropienė, mažažemiai Juozapatas ir Barboros Vičiulytė Laureckiai, juodadarbis Vicentas Butė su žmona Petronėle, Barbora Gustienė (1838–1918), Mykolas Mockus (1849–1919), našlys Juozapas Vaičekauskis (1833–1918).
Juozapas Gričelis buvo vedęs Petronėlę Baužytę, su kuria susilaukė dukrų Barboros, Petronėlės ir Balbinos. Jis mirė 1916 m. liepos 12 d. būdamas 70-metis, o našlė amžinybėn iškeliavo 1917 m. kovo 1 d., sulaukusi garbaus 80 metų amžiaus.
Petras ir Kotryna Daukantaitė Martinkai užaugino vaikus Juozapą (gim. 1884 m.), Feliksą (gim. 1894 m.) ir Moniką (gim. 1889 m.). Pragyvenęs 70 metų, Petras 1914 m. lapkričio 1 d. mirė nuo senatvės, o jo žmonos Kotrynos gyvybę 1922 m. balandžio 9 d. atėmė plaučių uždegimas.
Juozapas Mockus su Elena Jonkute susilaukė 6 vaikų – Antano, Alberto, Barboros, Elenos, Magdalenos ir Anastazijos. Elena Mockienė mirė 1916 m. balandžio 12 d., būdama garbaus 72 metų amžiaus, palikdama vyrą našlauti.
Iš Darbėnų valsčiaus atsikėlęs Liudvikas Kairys gyveno su žmona Kazimiera Almanaite. Sulaukęs 40-ties, jis 1915 m. kovo 26 d. mirė nuo džiovos, palikdamas sūnų Liudviką, dukras Kazimierą ir Stanislavą.
Juozapas ir Adolfina Drąsučiai užaugino sūnus Vincentą ir Juozapą. Susirgęs džiova, tėvas 1929 m. spalio 18 d. mirė, palikdamas ūkį našlei su sūnumis.
Jauna našle tapo ūkininkė Petronėlė Čiunkaitė-Stropienė, kuri būdama 31-metė 1928 m. gegužės 8 d. antrąkart ištekėjo už 32 metų amžiaus Grūšlaukės ūkininkų sūnaus Pranciškaus Jonkaus.
Be teisėtoje santuokoje gimusių vaikų, Ubagiškiuose pasaulį išvydo ne vienas nesantuokinis kūdikis. Viena pirmųjų nesantuokinės dukters Onos 1891 m. sausio 16 d. susilaukė Liudvika Meškytė. 1895 metais nesantuokinį sūnų Stanislovą pagimdė Ona Kripaitė, 1896 m. Juozapą – Anastazija Kusaitė, o 1899 m. sausio 10 d. taip pat Juozapą – Barbora Butkutė. 1900 m. birželio 16 d. gimė nesantuokinė Petronėlės Gričelytės duktė Ona. 1906 m. spalio 6 d. nesantuokinio sūnaus Antano susilaukė Ona Mockutė. Juozapo Leksiaus dukra Elena Leksiūtė 1912 m. pagimdė dukterį Bronislavą, o Ona Budrikytė 1914 m. – sūnų Motiejų.
Nesantuokinių vaikų likimai buvo įvairūs. Šešiolikmetis Stanislovas Kripas mirė 1911 m. lapkričio 24 d. nuo plaučių uždegimo, Bronislava Leksiūtė iškeliavo Anapilin 1912 m. rugsėjo 5 d., pragyvenusi 7 dienas, o Motiejaus Budrikio gyvybę 1921 m. sausio 31 d. nusinešė raupai. Užaugęs Juozapas Kusas tapo Ubagiškių ūkininku ir 1926 m. liepos 6 d. vedė to paties likimo Grūšlaukės krautuvininkę, našlę, nesantuokinę Elenos Jonkaitės dukterį Moniką Jonkaitę-Kalnienę. Ona Gričelytė užaugusi tapo siuvėja ir 1932 m. vasario 6 d. Grūšlaukės bažnyčioje ištekėjo už dailidės Antano Vainoros-Pleikio (gim. 1904 08 10) iš gretimo Serapinų kaimo. Antanas Mockus tapo batsiuviu ir 1933 m. birželio 10 d. vedė 24-erių grūšlaukiškę Kotryną Bėrontaitę.
Suteikdami kūdikiams vardus, Ubagiškių gyventojai didele fantazija nepasižymėjo. Pirmagimiai gaudavo tėvo, motinos arba senelių, vėliau gimę – krikštatėvių ir kitus tradicinius vardus. Iš jų išsiskyrė Pranciškaus ir Onos Stropų pirmagimė, kuri 1887 m. kovo 17 d. Grūšlaukės bažnyčioje buvo pakrikštyta Delicijos vardu. Tai retas, lotynų kilmės moteriškas vardas, kuriuo šiandien 27 pasaulio valstybėse, daugiausia angliakalbėse ir ispanakalbėse šalyse, vadinamos 3233 moterys.
Ypač retu vardu – Balbina, jauniausią savo dukrą pakrikštijo Juozapas ir Petronėlė Gričeliai. Jis atkeliavo iš romėnų ir kildinamas iš lotynų kalbos žodžio „mikčiojanti“. Įdomu tai, kad nuo 1889 m. Balbinos vardas Lietuvoje buvo suteiktas tik dviem asmenims.
Juozapas ir Elena Vičiuliai vyriausiąją dukrą pakrikštijo šiam kraštui būdingo Domicelės vardo žemaičio ausiai neįprastu itališku variantu – Domitila.
Krikšto metrikų įrašai liudija, kad kūdikių krikštatėviais tapdavo tėvų artimieji – broliai, seserys, pusbroliai, pusseserės, o jų nesant – artimi kaimynai, geri pažįstami, įtakingi kaimo gyventojai. Panašu, kad XIX a. paskutiniajame ketvirtyje didžiausią autoritetą kaime turėjo Mykolas Padroštis, kuris tapo 7 kūdikių – Jono Kuso (1880 03 18), Anastazijos Gričelytės (1886 09 30), Petro Daukanto (1889 10 12), Mykolo Drąsučio (1889 11 14), Stefanijos Stroputės (1891 03 17), Jono Ruzgailos (1891 05 05) ir Onos Jonkutės (1893 01 29) krikštatėviu. O štai Elenos Daukantaitės krikštatėvis 1872 m. rugpjūčio 30 d. buvo kunigas Antanas Ližinas.
Mirties metrikų įrašai byloja, kad dauguma suaugusiųjų mirdavo nuo senatvės, sulaukę garbingo amžiaus. Nemažai gyventojų, ypač vaikų, gyvybių nusinešdavo įvairios ligos. Suaugusius dažniausiai kamavo džiova, rečiau – reumatizmas. Nuo džiovos mirė Petras Kusas (1854–1907), Antanas Leksius (1866–1910), Ona Budrikienė (1862–1912), Simonas Budrikis (1878–1913), Jonas Budrikis (1859–1914), Liudvikas Kairys (1875–1915), Ona Jonkutė (1908–1917), Juozapas Drąsutis († 1929 m.).
Tiek suaugusius, tiek vaikus kamavo 1918 m. Šiaurės vakarų Lietuvoje siautėjusi ispaniškojo gripo panepidemija. Ubagiškiuose ji nusinešė mažiausiai 3 gyvybes: 20-mečio samdinio Domininko Mazalo, kilusio iš Šlaveitų, 38 metų Barboros Maksvytienės, 55 metų Kazimiero Jonkaus ir 4-mečio Antano Bričkaus.
Po Pirmojo pasaulinio karo Darbėnų–Grūšlaukės–Salantų apylinkėse siautėję plėšikai 1918 m. gruodžio 12 d. nužudė senyvo amžiaus (70–80 metų) Petronėlę Kusaitę.
Nemažas buvo vaikų mirtingumas. Įrašai liudija, kad didžioji dauguma šeimų neteko 1–3 mažamečių vaikų.
Neilgai gyveno Juozapo ir Elenos Gaubytės Vičiulių trys dukros. Pirmoji 1909 m. vasario 28 d. mirė trijų mėnesių amžiaus Stefanija. Trijų metukų Domitilą 1910 m. lapkričio 5 d. palaužė skarlatina, o dviejų mėnesių Adolfiną 1911 m. rugpjūčio 31 d. – kokliušas. Tuo tarpu 24 metų sulaukusi vyresnioji duktė Elena 1930 m. vasario 25 d. ištekėjo už 30-mečio Latvelių ūkininko Stepono Riepšo. Sesers vestuvėse liudininku dalyvavo brolis Juozapas Vičiulis.
Antanas ir Ona Kataržytė Kusai palaidojo keturis vaikus. Nuo skarlatinos 1911 m. gruodžio 4 d. amžinybėn iškeliavo pusės metukų Ona, 1913 m. sausio 10 d. plaučių uždegimas nusinešė 6 mėnesių pirmojo sūnaus Antano gyvybę, 1914 m. rugsėjo 27 d. nuo silpnumo mirė 2 savaičių sūnus Feliksas, o 1919 m. vasario 16 d. – antroji motinos Onos vardu krikštyta 8 mėnesių duktė.
Jau minėta Antano ir Onos Narvilaitės Mockų šeima iš 10 gimusių 1907–1919 metais prarado net 7 vaikus.
Dažniausiai vaikai mirdavo nuo silpnumo, kokliušo, skarlatinos, rečiau – tymų, vadinamų blusinėmis, vidurių (pilvo) ligų. Dažniausiai infekcinės ligos išplisdavo nepritekliaus metais.
Be anksčiau paminėtų mirusių vaikų, nuo silpnumo 1914 m. mirė 4 mėnesių Uršulė Vaičekauskaitė ir 1 metukų Anastazija Paplauskytė, 1918 m. – 5 mėnesių Antanas Drąsutis ir 1 mėnesio Juozapas Vaičekauskis, nuo skarlatinos 1915 m. – pusantrų metukų Bronislava Drąsutytė, nuo kosulio 1917 m. – pusės metukų Monika Vaičekauskaitė, nuo vidurių ligos 1929 m. – 1 metukų Juozapatas Laureckis, nuo kitų ligų 1911 m. – pusės metukų Justinas Liškūnas, 1913 m. – 9 savaičių Jonas Bričkus, 1918 m. – jo brolis, 4 metukų Antanas Bričkus, 1919 m. – 1 metukų Juozapas Laureckis, 1920 m. – 3 metukų Adolfas Buivydas, pusės metukų Monika Vaičekauskaitė ir Antanas Sendrauskis, 1921 m. – pusės metukų Bronislava Rėpšaitė, 1922 m. – 4 mėnesių Antanas Mockus ir 4 savaičių Eugenija Daukantaitė, 1923 m. – 17 savaičių Kotryna Butaitė ir 1 metukų Stanislava Sendrauskaitė. Įvykus nelaimingam atsitikimui, 1923 m. sausio 2 d. ugnyje sudegė Kazimiero ir Stefanijos Jucaitės Daukantų dvimetė dukrelė Stefanija.
Po Antrojo pasaulinio karo šalia Grūšlaukės ir Grūšlaukės Medsėdžių esančiuose miškuose veikė iš gretimo Knėžų (Kumpikų) kaimo kilusio ir Grūšlaukės bažnyčioje krikštyto Kazimiero Kontrimo vadovaujami Žemaičių apygardos Kardo rinktinės partizanai. Jų gretas papildė Petras Daukantas iš Ubagiškių kaimo, žuvęs per susišaudymą su stribais ir enkavedistais Juodupėnų miške.
1946 m. rugpjūčio 24 d. Ubagiškių kaime Darbėnų stribai ir MGB kareiviai surengė pasalą, į kurią pateko kaime nakvoję partizanai. Po susišaudymo į stribų ir enkavedistų rankas pateko sunkiai į galvą sužeistą Kardo rinktinės štabo ūkio skyriaus viršininko pavaduotojas, Širvydo kuopos ūkio skyriaus viršininkas Aleksas Jonkus-Pilypas Laimė, kilęs iš netoliese esančio Dirgalio kaimo bei partizanas Pranas Apželtis-Mėnulis. Leisgyvį Aleksą Jonkų stribai, pjaustydami rankiniu pjūklu, Darbėnuose žiauriai nukankino – supjaustė pjūklu. Praną Apželtį enkavedistai išvežė į Klaipėdos kalėjimą, o iš jo – į Rusijos lagerius.
Sovietmečiu Grūšlaukės Medsėdžių kaimas su Ubagiškiais ir Petkynais vėl prarado savarankiškumą ir buvo prijungtas prie Grūšlaukės. Tačiau žmonės nepaisė valdžios pareigūnų sprendimų ir toliau gyvenvietę ir buvusias jos nausėdijas vadino tradiciniais vardais. Sovietinė kolektyvizacija ir melioracija kaimą sunaikino. Šiandien buvusius Ubagiškius mena Grūšlaukės kaimo Miškų gatvė.

Skaityti 505 kartai

Palikite komentarą

Įsitikinkite, kad įvedėte reikalingą informaciją, kur nurodyta (*). HTML kodas nėra leidžiamas.

Paieška tinklapyje

Kalendorius

Liepa 2018
S Pr A T K P Š
1 2 3 4 5 6 7
8 9 10 11 12 13 14
15 16 17 18 19 20 21
22 23 24 25 26 27 28
29 30 31

Mes Facebooke