Savireklama

NEBYLŪS PRAEITIES LIUDININKAI

  • %PM, %05 %557 %2018 %12:%Gegužė

Istoriniai Kretingos krašto akmenys

Šiaurės ir vakarų Lietuva nuo seno garsėja kaip akmenų kraštas: atslinkęs ledynas čia nuklojo ištisus riedulių klodus. Senieji krašto gyventojai visaip bandė aiškinti akmenų kilmę: vieni manydavo, kad akmenys geba augti ir keliauti, kiti – jog tai velnio kūrinys. Sakmėse pasakojama, kad kai Dievas su Velniu kūrė pasaulį, tai šiam pavykdavo sukurti viską, kas žmogui kenkia, nenaudinga, tarp jų – ir akmenis. Neigiamą prasmę akmuo įgavo todėl, jog dėl akmenų gausos žmogui būdavo sunku arti žemę. Bet, nepaisant to, žmogus kur kas labiau vertino naudingąsias akmenų savybes ir taikė jas ne tik buityje, karyboje, bet ir dvasiniuose reikaluose.

Senųjų šventviečių aukurai

Skaitant padavimus apie šventus kalnelius ar miškelius, dažnai sutinkamas aukuro bei šventos ugnies motyvas. Pasakojama, jog prie aukurų būdavo atliekamos įvairios apeigos, prašyta Dievų pagalbos. Įvedus krikščionybę, senosios šventvietės pradėtos masiškai naikinti ir uždrausta laikytis pagoniškų papročių, visgi iki mūsų dienų išliko kuo tikriausi šventviečių aukurai – apeiginiai akmenys su dubenimis.

Istorinėse kuršių žemėse daugiausiai aptinkami akmenys su plokščiadugniu dubeniu, t.y. dubuo savo forma primena ritinį arba cilindrą, o dugnas yra plokščias. Akmens šonuose paprastai matyti iškalti grioveliai, padaryti tašant geležiniu kaltu ar kūju, kai kurie akmenys turi lataką (pavyzdžiui, Sūdėnų), skirtą skysčiams nutekėti.

Mitologiniu požiūriu, dubenyje rinkosi šventas vanduo, po griaustinio įgaudavęs maginę prasmę. Kai kurių tyrinėtojų nuomone, tokie akmenys siejami su Perkūnu, todėl žmogus, paragavęs švento vandens iš dubens, nebijojo būti nutrenktas žaibo. Neretai tokiu vandeniu buvo gydomos įvairios ligos, pasakojama, kad laumės itin vertino dubenyje susirinkusį vandenį, juo prausdavosi. Beje, senovėje taip pat tikėta, jog pešant samanas nuo akmens galima prišaukti lietų. Pagal akmenį net spėdavo orus: jei akmuo ryte būdavo šlapias, pranašaudavo lietų, jei sausas – galima drąsiai kibti į lauko darbus.

Detalesnį senųjų šventviečių vaizdą ir akmenų su plokščiadugniu dubeniu paskirtį padėjo nustatyti archeologiniai tyrimai, vykę Šilalės bei Šauklių alkvietėse, Skuodo rajone. Jų metu buvo ištirta akmenų pirminė vieta, nustatyta, kad pagoniškos apeigos vyko dar ilgai po oficialaus krikščionybės įvedimo Žemaitijoje. Pagal rastas šukes šventvietės datuojamos apie I tūkstantmečiu–XVII a. (Šilalės) ir XVI–XVIII a. (Šauklių). Tyrimai atskleidė, kad apeiginis akmuo šventvietėje stovėjo ant postamento, sukrauto iš smulkesnių akmenų, o šalia būta duobės su židiniu, kur degė šventa ugnis. Buvo deginamas beržas, ąžuolas, aptikta pušų žievių, kadagių anglių, rasta su pelenais susilydžiusio gintaro. Į dubenį protėviai paprastai nuliedavo aukojamo gyvūno kraują arba apeiginius gėrimus – alų, midų, todėl visiškai paneigiamas mitas, kad ugnis degė ant akmens. Nuo karščio ir kritulių bėgant laikui akmuo suskilinėtų ir būtų nebetinkamas naudoti.

Keletą akmenų su plokščiadugniu dubeniu galima išvysti pačiame Kretingos mieste. Juos visus, gelbėdamas nuo sunaikinimo, atgabeno kraštotyrininkas Ignas Jablonskis. Vienas jų, atvežtas iš Udralių kaimo, Skuodo rajono, dabar stūkso kraštotyrininko sodybos kieme Pušyno gatvėje. Akmuo puikiai matomas ir prieinamas iš gatvės pusės.

Prie Kretingos dvaro ąžuolo stūkso gražiai apdirbtas akmuo su dubeniu, atgabentas iš Padvarių kaimo. Rastas jis netoli Burkštino upelio, šalia senovės žemdirbystės laukų. Kitas akmuo, esantis Kretingos dvaro kieme, atkeliavo iš Klibių kaimo. Tai, beje, buvo pirmasis Kretingos muziejaus eksponatas, persikėlus į dvaro patalpas. Akmuo atgabentas iš Klibių akmenų sąvartyno, kur ruoštasi jį suskaldyti. Tai pastebėjęs akmenų paruošėjas Petras Rutkauskas apie akmenį laiku pranešė Ignui Jablonskiui, kuris, padedamas kretingiškių Boneventūro Astrausko bei Jono Salio, aukurą parvežė į Kretingos muziejaus kiemą.

Pačioje Kretingos miesto širdyje – Rotušės aikštėje 1986–1987 m. vykusių archeologinių tyrimų metu aptiktas netikėtas radinys – suardyta senovės šventvietė. Viename iš kasinėtų plotų, netoli dabartinio paminklo J. K. Chodkevičiui, buvo aptikti keturi stambūs akmenys, suversti į duobę. Vienas akmuo išsiskyrė taisyklingai iškirstu lataku. Kiti akmenys apdirbimo žymių neturėjo, tačiau parinkti lygesniais šonais. Dėl buvusios šventvietės abejonių nekelia šalia rastas vytinės antkaklės fragmentas, datuotas XIII a., taip pat puodų šukės. Manoma, kad šventvietė suardyta XVII a. pradžioje, kai buvo tiesiamas akmeninis grindinys. Rastieji akmenys nebuvo iškasti, iki šiol guli po žeme.

Velnio pėdutės ir kulniukai

Kitas, ne ką mažiau įdomus akmenų tipas – akmenys, nusėti smulkiais ir negiliais dubenėliais. Vienas garsiausių tokių akmenų rastas Imbarėje, 300 m į pietvakarius nuo Imbarės piliakalnio. Deja, akmuo neišliko, paslaptingai dingo po 1984 m. vykusios melioracijos. Akmens viršutinė plokštuma buvo nusėta 75 maždaug 3–6 cm skersmens ir 0,5–2 cm gylio dubenėliais. 1983 m. tiriant akmens vietą, buvo rastas 6x6 m smulkiais akmenėliais grįstas plotas, kuriame pastebėtas smulkių angliukų ir degėsių sluoksnis. Visa tai byloja apie buvusią senovės šventvietę.

Laukžemės kaime, 400 m į šiaurės rytus nuo Daubalės ir Kulšės santakos, stūkso įspūdingas Pelėkių akmuo su 89 dubenėliais, kurių skersmuo siekia 3–4,5 cm, o gylis 0,5–1 cm. Vienas dubenėlis išsiskiria tuo, jog yra 8 cm skersmens ir 4 cm gylio. Akmuo dar vadinamas Velnio akmeniu, o dubenėliai – velnio pėdutėmis. Pasakojama, jog naktimis galima išvysti, kaip ant akmens šoka velniukai. Kiti kalba, kad naktimis žmonės vengdavo eiti pro šalį, nes prie akmens pasirodydavo šmėklos. Vietos mokytojai prie akmens mėgdavo atvesti vaikus ir pasakodavo apie vaidilutes, kurios kūrendavo ugnį ir aukojo seniesiems Dievams. Senieji gyventojai mena, kad šiaurės vakarinėje pusėje iš po akmens tryško šaltinis, kurio vandens ateidavo atsigerti žmonės, dirbę laukuose.

Tokių akmenų yra ir daugiau Lietuvoje, iš viso suskaičiuojami 32 akmenys su dubenėliais. Padavimuose įprasta šiuos dubenėlius vadinti velnio pėdutėmis ar kulniukais. Atkreiptinas dėmesys, jog sąsaja su velniu atsirado po krikščionybės įvedimo, mat bauginimais tikėtasi atbaidyti žmones atlikinėti apeigas prie akmenų, o kitais atvejais įdubimų kilmė bandyta aiškinti kaip šventųjų palikta žymė po apsireiškimo.

Dubenėlių gaminimo primityvumas rodo, jog tai vieni seniausių akmenų, naudoti apeigoms. Manoma, kad dubenėliai galėjo būti išsukti smailesniais akmenimis panaudojant smėlį. Anot istoriko Rimanto Matulio, šių dubenėlių paskirtis turėjo būti maisto bei kraujo aukojimas.

Mįslingieji stabakūliai

Sakoma, jog nėra didesnės kančios, kaip amžiams būti pasmerktam likti akmeniu – šaltu, kietu, be galimybės prabilti. Kai kurie akmenys dėl savo neįprastos formos iš tiesų primena sustingusius, stovinčius žmones. Padavimuose tai dažnai už bausmę ar dėl nelaimingos meilės akmeniu virtę žmonės. Įvairiuose pasakojimuose tokie akmenys vadinami „užkeiktomis mergomis“, „suakmenėjusia svodba“ (vestuvėmis), mokais. Pastarieji būdavę išmintingi, todėl prie jų siųsdavo nemokšas pasimokyti. Žemaitijoje stulpo formos akmenys geriausiai žinomi kaip stabakūliai, t.y. stabo akmenys.

Jau pats žodis „stabas“ nurodo garbinamą dievą ar dievybę, o „kūlis“ kuršių ir žemaičių kalboje reiškia akmenį. Žemaitijos stabakūliai kadaise buvo garbinami kaip stebuklingi akmenys, galintys išgydyti nepagydomas ligas ar padėti susilaukti vaikų. Šių akmenų kultas buvo toks stiprus ir gajus, jog dėtos visos pastangos juos sunaikinti, o XIX–XX a. viduryje buvo skaldomi vietoje statant namus ir tiesiant kelius, todėl jų išliko vos keletas.

Kretingos muziejaus kieme, priešais dvaro rūmus, stūkso į žemę įkastas Kluonalių stabakūlis. Akmuo rastas 1924 m. tarp Bajorų ir miesto renkant akmenis buvusioje ganykloje, ties Jauryklos upelio santaka su Akmena. Radinys iš karto patraukė dėmesį, mat toje pačioje vietoje rasti ir kiti, sumesti mažesni, nuskeltomis viršūnėmis su aiškiomis apdirbimo žymėmis akmenys. Žemė toje vietoje gerokai skyrėsi nuo lauko dirvos, todėl manoma, jog akmenys užkasti ardant šventvietę.

Velnio neštas ir pamestas akmuo

Kartenos Laumės kūlis – mitologinis akmuo su gamtinės kilmės įdubimais, guli 0,24 km į šiaurės vakarus nuo buvusios kuršių tvirtovės – Kartenos piliakalnio, Kūlupio upelio dešiniajame krante. Akmuo atneštas ledyno, jo paviršius nusėtas įdubimais, primenančiais pėdas. Apie pėdų kilmę paprastai tautosakoje aiškinama, kad senovėje, kai visi akmenys buvo minkšti, pėdas įmynė laumės ir kitos būtybės. Anot pasakojimų, laumes prie Kartenos akmens gyventojai matydavę tiek dieną, tiek naktį. Visgi vienas įdubimas primena kanopą, mat pasak padavimų, velnias nešė akmenį norėdamas užversti ant Kartenos bažnyčios, tačiau pragydus pirmiesiems gaidžiams iš pykčio spyrė ir viską metęs prapuolė, o akmuo guli pamestas iki šiol. Tautosakos tyrinėtojų nuomone, įsigalint krikščionybei buvo uždrausta žmonėms atlikti pagoniškas apeigas prie akmenų, pavyzdžiui, aukoti mirusiųjų vėlėms, todėl baltų mirusiųjų dievas Velinas tampa velniu – bloga darančiu ir kenkiančiu, nuolat ridena akmenis ant bažnyčių. Tai atspindi senojo tikėjimo kovą su krikščionybe.

Aurelija GELMINAUSKIENĖ

Skaityti 305 kartai

Palikite komentarą

Įsitikinkite, kad įvedėte reikalingą informaciją, kur nurodyta (*). HTML kodas nėra leidžiamas.

Paieška tinklapyje

Kalendorius

Gegužė 2018
S Pr A T K P Š
1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29 30 31

Mes Facebooke