Savireklama

KRETINGOS VARDAI IR JŲ KILMĖ

  • %PM, %12 %549 %2018 %12:%Gegužė

Jau prabėgo 765-eri metai, kai Kretingos vardas pirmąkart buvo paminėtas rašytiniuose šaltiniuose. Suprantama, kad jis atsirado daug anksčiau, kai žmonės savo žinias ir patirtį perduodavo iš lūpų į lūpas. Per prabėgusius šimtmečius smalsuoliai bandė įvairiai aiškinti vardo kilmę, o besikeičiant istorinėms epochoms dokumentuose jis buvo rašomas skirtingai.
***
Kretingos vardas yra unikalus ir kitose vietovėse nesikartoja. Iš jo kilo taip pat šalia miesto esančių Kretingalės miestelio ir Kretingsodžio kaimo pavadinimai.
Rašytiniuose Livonijos ordino ir Kuršo vyskupystės šaltiniuose 1253–1291 metais minimos Kretingos pilies vardas lotynų ir vokiečių kalbomis buvo rašomas Cretyn, Creten (Cretene), Kretene (Kretenen), Kertene.
Nuo XVI amžiaus vokiečiai miesto vardą rašė Cratinen, Crottingen, Crotingen, Krottingen, Krotingen, Krettingen. Tuo pačiu vardu vokiškai iš pradžių buvo vadintas ir Kretingalės miestelis, išaugęs vokiečiams pasilikusioje pietinėje Kretingos pilies žemių dalyje (šiaurinė pilies žemių dalis XV amžiuje buvusi perleista Lietuvai). XVIII amžiuje Kretingalę pradėta vadinti Klein Crottingen (Mažąja Kretinga), Teutsch Crottingen, Deutsch Crottingen (Vokiečių Kretinga). Rusijos imperijos sudėtin patekusią Kretingą vokiečiai ėmėsi vadinti Russisch Krottingen (Rusiškąja Kretinga), o Lietuvai tapus nepriklausoma valstybe – Litauisch Crottingen (Lietuviškąja Kretinga).
Lenkai nuo XVI amžiaus Kretingą vadina Kretynga. Tuo tarpu rusai iki Pirmojo pasaulinio karo miestą ir kaimą vadino iš vokiečių perimtu skoliniu Кретингенъ. Panašiai – Krėtingė – miestą vadino jame gyvenusi žydų bendruomenė.
Lotynų kalba išleistuose kai kuriuose XVIII amžiaus žemėlapiuose miestas vadinamas Karten. Šis terminas primena Kartenos miestelio vardą, kuris tuose pačiuose šaltiniuose vadinamas Korctany, kitaip – Korczany. Vėliau pasirodžiusiuose žemėlapiuose lotynų kalba miestas pavadintas Cretinga.
Pasirodžius pirmiesiems dokumentams ir spaudos leidiniams lietuvių kalba, miesto vardas buvo rašomas Kretinga, Kretynga, Krėtinga.
Mokslininkai Kretingos vardą laiko labai senu ir sieja su priešistoriniais pajūrio krašto gyventojais kuršiais. Kalbininkai Kazimieras Būga, Aleksandras Vanagas ir kiti mano, kad vietovardis kilo nuo veiksmažodžio „kretėti“, t. y. „drebėti, purtėti, virpėti, tirtėti; sunkiai drebant eiti“ ir kuršiams būdingos priesagos „-ing-“.
Tačiau iš Reketės kaimo kilęs kraštietis kalbininkas Antanas Salys, remdamasis XIII amžiaus dokumentuose užrašyta vietovardžio forma be „-g-“ raidės, iškėlė prielaidą, kad pirminė forma buvusi Kretenė (Kretinė), kilusi iš to paties veiksmažodžio „kretėti“ arba „kretenti“, t. y. „kinkuoti, pamažu eiti, drebančiu balsu giedoti“ ir kuršiškos priesagos „-ene“.
Aleksandras Vanagas laikosi nuomonės, kad pirminė vardo forma vis tik buvusi Kretinga. Jo manymu, painiava XIII amžiaus dokumentuose atsiradusi todėl, kad Livonijos ordino riteriai kalbėjo vokiečių žemaičių tarme, kurioje priebalsės „-g-“ ir „-j-“ buvo labai supanašėjusios ir painiojamos. Tokiu būdu Kuršo vyskupo raštininkai tardami Kretingos vardą „Kretinje“ dokumentuose užrašė Cretyn, Creten, Kretene.
Pavadinimo kilmę bandė aiškinti ne tik kalbininkai. Romantizmo dvasia dvelkia germaniška vietovardžio kilmė, kurią XIX amžiuje išpopuliarino istorikas romantikas Teodoras Narbutas. Pasak jo paskelbtos legendos, Kretingai vardą davė gotų karaliaus Armono pastatyta Grutingos pilis, pavadinta karališkos Grutingų giminės garbei.
Kitas romantikas, Imbarės piliakalnio archeologiniuose kasinėjimuose dalyvavęs vilnietis architektas Sigitas Lasavickas pavadinimą siejo su antikos laikų Kretos sala, esančia Viduržemio jūroje. Anot jo, į kelionę aplinkui Europą iš Kretos išplaukę senovės graikai atsidūrė mūsų krašte ir čia įkūrė laikiną gyvenvietę – stovyklą, kurią pavadino gimtosios salos vardu Kretinga.
Savotiškai pavadinimo kilmę bandė pagrįsti lenkų istorikas Mykolas Balinskis, kuris vietovardį kildino iš senųjų žemaičių tarmėje naudoto polonizmo „krotas, akrotas“ (lenk. okręt; liet. laivas). Pasak jo, seniau prie Kretingos buvusi Dangės-Akmenos upe plaukiojusių prekybos laivų (senovės žemaičių tarme – krotų) prieplauka, nuo kurios kilo vokiškas Kretingos pavadinimas Crotingen.
Savo nuomonę dėl Kretingos vardo turi ir liaudies etimologija, kildinanti pavadinimą nuo žodžio „kratyti“ ir siejanti jį su akmenimis, kurių nuo seno Kretingos apylinkėse buvo labai gausu. Esą, seniau miesto aikštė ir gatvės buvę grįsti akmenimis, kuriais šventadieniais ir turgaus dienomis į bažnyčią ar turgų vežimais važiuojančius valstiečius smarkiai kratydavo. Dėl to jie miestą pavadino Kretinga, t. y. vieta, kurioje labai krato.
Žurnalistas Algirdas Berželionis užrašė padavimą, kuris pasakoja, kad žemaitis brička vežęs pro miestą prie jūros gražuolę žmoną Ingą. Važiuojant per gatvių grindinius ratai dardėdami labai kratę, todėl žmona šaukusi: „Kret, kret, kret!“, o vyras vis jos klausęs: „A kret, Inga?“ Šį pokalbį nugirdę žmonės gražuolės garbei miestą pavadino Kretinga.
XVI–XVIII amžiais Kretingos vardu dažniausiai vadintas dešiniajame Akmenos upės krante buvęs kaimas. Nuo XIX amžiaus, siekiant atskirti kaimą nuo miesto, jį imta tarmiškai vadinti Kretingsodžiu, t. y. Kretingos kaimu. Didesniąją kaimo dalį 1936 metais prijungus prie miesto, Kretingsodžiu buvo vadinama už geležinkelio likusi kaimo dalis, o po karo šis vardas perkeltas prie kelio į Rūdaičius išaugusiai Kretingos tarybinio ūkio (vėliau – Karolio Požėlos kolūkio) gyvenvietei.
Tuo tarpu kairiajame krante išaugęs miestas XVII–XVIII amžiais oficialiai vadinosi Karolštatu (vok. Karolstadt; lot. Carolstadium, Carolstad; lenk. Karolsztad). Šio vardo kilmė nekelia abejonių. 1609 metų Magdeburgo teisės suteikimo Kretingai privilegijoje rašoma, kad šalia dvaro, bažnyčios ir vienuolyno statomam miestui jo įkūrėjas Jonas Karolis Chodkevičius suteikia savo vardą ir pavadina Karolštatu (išvertus iš vokiečių kalbos – Karolio miestu). Vokiškas vietovardis buvo pasirinktas viliantis, kad Prūsijos kunigaikštystės pasienyje pastatytame mieste noriai kursis vokiečių amatininkai ir pirkliai.
XVII amžiaus raštuose Karolštatu buvo vadinamas taip pat dvaras bei pranciškonų vienuolynas su bažnyčia, o XVIII amžiaus dokumentuose pasitaiko dvigubas pavadinimas: lotyniškai – Carolstadium alias Kretynga, lenkiškai – Karolsztad albo Kretynga, t. y. Karolštatas arba Kretinga.
Karolštatu miestą nustota vadinti XVIII amžiaus pabaigoje, kai po trečiojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo jis prarado Magdeburgo teisę. Nuo to laiko jis vadinamas istoriniu savo vardu – Kretinga.

Julius KANARSKAS
Istorikas, Kretingos muziejus

Skaityti 614 kartai

Palikite komentarą

Įsitikinkite, kad įvedėte reikalingą informaciją, kur nurodyta (*). HTML kodas nėra leidžiamas.

Paieška tinklapyje

Kalendorius

Liepa 2018
S Pr A T K P Š
1 2 3 4 5 6 7
8 9 10 11 12 13 14
15 16 17 18 19 20 21
22 23 24 25 26 27 28
29 30 31

Mes Facebooke