Savireklama

IMBAREI – 765

  • %AM, %03 %465 %2018 %10:%Birž

 

Imbarės praeities puslapius pasklaidžius

 

Imbarė – seniausia Salantų krašto vietovė, garsėjanti gilia praeitimi, žilą priešistorę menančiomis kultūros paveldo vertybėmis ir iškiliomis asmenybėmis. Šiemet sukako 765 metai, kai rašytiniuose istorijos šaltiniuose pirmą kartą buvo paminėtas Imbarės vardas. Pirmasis vietovės paminėjimas tradiciškai laikomas jos įkūrimo data.
***
Archeologijos duomenys liudija, kad Imbarėje žmonės nuolat gyvena nuo II tūkstantmečio prieš Kristų. Vienas ankstyviausių jų pėdsakų – gludinto akmens laivinis kovos kirvis – aptiktas Gaivališkėje, kuri seniau priklausė Imbarės kaimui. Pirmieji gyventojai kūrėsi prie Salanto upės. Šalia santakos su Pilsupiu aptikta seniausia gyvenvietė liudija, kad imbariečių protėviai gyveno nedideliuose, keturkampio plano, stulpinės konstrukcijos pastatuose, kurių sienos buvusios išpintos virbais, o šilumai palaikyti apkrėstos moliu. Patalpas šildė apvaliose duobėse įrengti židiniai, naudoti ir maisto gamybai.
Dažnėjant priešų antpuoliams, I tūkstantmetyje prieš Kr. bendruomenė persikėlė į Salanto ir Pilsupio santakos aukštumos kyšulį, kuriame įsirengė įtvirtintą gyvenvietę – vieną pirmųjų Vakarų Lietuvoje piliakalnių. Jos kiemą iš visų pusių juosė gynybinė siena, kurią sudarė dvi lygiagrečios medinių stulpų eilės, tarpai tarp kurių buvo užpildyti horizontaliais rąstais ir apkrėsti moliu. Palei sieną kiemo pakraštyje stovėjo ilgi antžeminiai stulpinės konstrukcijos pastatai.
Gimininei bendruomenei iširus, V–VI a. piliakalnis tapo apylinkėje įsikūrusių teritorinių žemdirbių bendruomenių gynybine pilimi, į kurią žmonės subėgdavo artėjant priešui. Tobulėjant karybai, ji buvo stiprinama: atnaujintos gynybinės užtvaros, į šiaurę nuo pilies pastatytas įtvirtintas priešpilis, kurį nuo aukštumos saugojo akmenimis sutvirtintas galingas gynybinis pylimas su dviguba medine siena. Pylimo išorinėje papėdėje buvo iškasti 3 gilūs grioviai, o tarp jų supilti dar 2 gynybiniai pylimai su medinėmis užtvaromis. Šaltiniuotame priešpilio pietiniame pakraštyje buvo įrengtas vandens telkinys, kurio vanduo gelbėdavo pilies gynėjus priešui apgulus tvirtovę.
Pilyje gyveno jai priklausančios apygardos valdovas su šeimyna, kariauna ir žyniais. Kiti teritorinės bendruomenės nariai kūrėsi aplinkui piliakalnį plytėjusioje atviroje papėdės gyvenvietėje, kurią nuo laukinių žvėrių ir neprašytų svečių saugojo aukštos aštriakuolių tvoros. IX–XIII amžiais gyvenvietėje pradėta statyti rentinius, daugiausia 4 x 4 m dydžio pastatus, kuriuos šildė iš akmenų sukrautos apie 1 kv. m dydžio krosnys. Manoma, kad aukštutinėje gyvenvietės dalyje abipus Pilsupio gyveno žemdirbiai ir gyvulių augintoje, žemutinėje dalyje prie Salanto – amatininkai, pirkliai ir žvejai. Papėdės gyvenvietė XIII amžiuje jau turėjo protomiestui būdingų bruožų: joje buvo susiformavusi gatvių sistema.
Svarbų vaidmenį senovės gyventojai skyrė pagonių tikėjimui. Piliakalnyje ir jo apylinkėje šiandien žinome net 5 senovės šventvietes. Viena alkavietė buvo įrengta aukštumoje į pietryčius nuo piliakalnio. Tai buvo smulkiais akmenimis nubarstyta apie 6 m skersmens aikštelė, kurios viduryje gulėjo 0,9 x 1,1 x 1,4 m dydžio apeiginis akmuo. Jo vienoje pusėje buvo išgręžtos 75-ios 3–6 cm skersmens duobutės. Aplink akmenį gulėjo dar 6 panašaus dydžio akmenys be ženklų, o aikštelės rytinėje dalyje buvo įrengta ugniavietė.
Kita alka veikė netoli Salanto ir Alkupio santakos. Joje gulėjo 1,66 x 1,45 x 0,86 m dydžio apeiginis akmuo, kurio viršutinėje plokštumoje buvo išgludintos 55 duobutės. Greta stovėjo kitas, Šventyklos vartais vadintas akmuo. Šalia šios alkos tebestūkso Laumės kūliu vadinamas 4,2 x 3,2 x 1,5 m dydžio akmuo, kuris viršutinėje plokštumoje turi pėdos formos įdubimą – laumės įmintą pėdą. Pasakojama, kad senovėje ant akmens laumės pjovusios pavogtas kaimiečių avis ir veršius. Seniau vaikams drausdavo eiti prie akmens, kad laumė nepagriebtų.
Trečia šventykla I tūkst. pirmoje pusėje veikė pilyje. Ją sudarė kiemo pakraštyje akmenimis išgrįsta pusiau apskrita 2 m pločio aikštelė, ties kurios viduriu stovėjo medinis stulpas – dievybės simbolis. Dar vieną alkvietę tebeženklina piliakalnio šiaurės vakariniame šlaite stūksantis riedulys, kurio viršutinės plokštumos pakraštyje iškaltas apie 5 cm skersmens dubenėlis.
Piliakalnio pietvakarinėje papėdėje rasta penkta alkvietė. Joje aptikta ugniavietė ir 0,8 x 1,2 x 1,4 m dydžio apeiginis akmuo gludinta viršutine plokštuma, kuriuos juosė skaldytais akmenimis nuberta aikštelė.
Mirusius gentainius senovės imbariečiai laidojo atokiau nuo pilies įrengtuose kapinynuose. Vienas jų išliko Dvarlaukio vakarinėje papėdėje, į pietryčius nuo piliakalnio. Čia mirusieji IX–XIII a. laidoti sudeginti ir nedeginti, su įkapėmis. Į degintinius kapus iš pradžių dėtos sveikos įkapės, o vėliau jos būdavo deginamos kartu su mirusiuoju arba sulaužomos ir įmetamos į duobę laidojimo apeigų metu.
Archeologijos ir istorijos šaltiniai leidžia manyti, kad XI–XIII a. Imbarė buvo stambi pietinių kuršių pilis. Ji priklausė kuršių Ceklio žemei ir buvo svarbi jos vakarinių sienų gynybinė tvirtovė, apygardos kunigaikščio rezidencija. Profesoriaus Vlado Žulkaus nuomone, XIII a. Imbarė buvo pagrindine Apuolės varžove, siekusia tapti Cėklio žemės administraciniu centru ir žemės kunigaikščio rezidencija (sostine).
1252 metais pilį užėmė pajūrį užgrobę Livonijos ordino kryžiuočiai. Kuršo vyskupui ir Livonijos ordino magistrui dalijantis užkariautas žemes, 1253 m. balandžio 5 d. pirmąkart paminėtas Imbarės (Embare) vardas. Pilis galutinai apleista po 1263 metų, kryžiuočiams malšinant kuršių sukilimą.
Kryžiuočių bandymus krikštyti Imbarės gyventojus mena pagonių alkvietėse aptiktų apeiginių akmenų padėtis. Jie rasti duobėse, gulintys apeigoms naudota plokštuma į apačią. Tai rodo, kad naikinant šventyklas, apeiginiai akmenys buvo apverčiami ir užkasami šalia iškastose duobėse.
Tapę krikščioniais, Imbarės gyventojai dar ilgai garbino pagoniškus dievus. Apie tai liudija prie Salanto ąžuolyne išlikusi alkvietė, esanti šaltiniuotoje šlaito griovoje. Tai apie 6 m skersmens akivaras, iš kurio link upės teka šaltinis. Akivare gausu akmenų, kurių vienas netaisyklingo kūgio nupjauta viršūne pavidalo, 80 x 76 x 73 cm dydžio, primena ant šono nuverstą aukurą įdubusiu paviršiumi. Prie akivaro guli 75 x 55 x 45 cm dydžio akmuo apskaldytais šonais, kurio viršuje iškaltas 24–28 cm skersmens dubuo. Atokiau nuo jų, šlaite ant šono pavirtęs stūkso 1,2 x 1,18 x 0,65 m dydžio akmuo su 43–44 cm skersmens dubeniu.
Pasakojama, kad toje vietoje prie akivaro augo labai storas, išpuvusiu vidumi ąžuolas. Padavimai mena, kad akivare nuskendo dvaras ar karalaitės rūmai, kad miške vaidenasi įvairios baidyklės, kad praeiviai čia paklysdavo ir ilgai klajodavo, kol rasdavo kelią namo, kad šalia akivaro prancūzai pakasę auksą.
Imbarės vardas įvairaus laikotarpio rašytiniuose šaltiniuose rašomas Embare, Imbory, Jmbory, Имборы, Имбары, Инбары, Имброды, Imbarai. Tik tarpukariu nusistovėjo įprasta vietovardžio forma – Imbarė.
Kalbininkai vietovardį kildina iš žodžio „baras“, t. y. lauko ruožas. Tačiau senoliai mano kitaip. Pasakojama, kad ant piliakalnio stovėjusios pilies valdovo dukra įsimylėjo belaisvį kryžiuotį riterį ir padėjo jam mūšio metu pabėgti. Už tai motina ją užkeikė (sen. žem. „inbarė, įbarė“), pasmerkdama amžius vienatvėje gyventi išmirusioje ir pašaliečiui nematomoje užburtoje pilyje. Iš vienatvės ją išvaduoti galės tik jaunikaitis, kuris sugebės ją pamilti ir nuimti burtus. Ne sykį žmonės girdėjo Salanto slėnyje nuo piliakalnio aidinčius užkeiktos (įbartos) merginos dainas ir ėmė ją vadinti Inbare. Praėjus daug metų netoliese užaugo jaunuolis Puika, tapęs nepamainomu jaunimo vakarėlių smuikininku. Kartą vėlai grįždamas namo jis sustojo prie piliakalnio, prisiminė senolių pasakojimą apie Inbarę ir ėmė griežti mėgstamiausią savo melodiją. Staiga piliakalnyje pasigirdo kurtinantis ūžesys ir iš miglos išniro pilis, nuo kurios kuorų pasklido merginos daina. Įsidrąsinęs Puika įžengė į pilies menę, kurioje išvydo ir iš karto pamilo nuostabaus grožio merginą. Jis pasižadėjo ją amžinai mylėti, tik su ja bendrauti ir jai vienai smuiku griežti. Jiedu jautėsi laimingi ir ilgai vienu du gyveno užburtoje pilyje. Tačiau metams bėgant Puika ėmė ilgėtis draugų, kuriuos norėjo pasikviesti į pilį, parodyti jiems gražiąją žmoną. Kartą pro menės langus jis pamatė besilinksminančius draugus. Nė pats nepajuto, kaip su smuiku rankose pasilipo ant pilies kuorų ir užtraukė melodiją. Staiga pilis prasmego, o Puika su Inbare paliko stovėti ant didelio kalno, ties kurio viduriu žiojėjo didžiulė skylė. Išsivadavę nuo užkeikimo, Puika su Inbare nusileido nuo kalno ir įsikūrė netoli dingusios pilies. Jiems mirus, žmonės vietovę pavadino gražuolės Inbarės vardu.
Lietuvai iš Vokiečių ordino atgavus pajūrio žemes, į jas XV a. pradėjo keltis žemaičiai, kurie asimiliavo senuosius gyventojus kuršius, ėmė kurti taikių žemdirbių gyvenvietes – kaimus. Taip istorinėje Imbarės pilies žemėje XV–XVI a. susiformavo kaimas, o XVI a. buvo įkurtas dvaras, priklausęs Platelių dvaro savininkams.
Kaimas iš pradžių buvo kupetinis, sodybos ir žemės rėžiai padrikai išsimėtę visoje žemėje. Valakų reformos metu XVI a. antroje pusėje dirbamos kaimo žemės buvo padalintos į 3 taisyklingus keturkampius laukus, kuriuose kiekviena žemdirbio šeima gavo po rėžį žemės. Naujoji kaimo gyvenvietė buvo kuriama atokiau nuo dvaro, rytinėje žemių dalyje, abipus kelio Nasrėnai–Gedgaudžiai, netoli Salantų–Šateikių kelio, kuriuo ėjo svarbus prekybos traktas, jungęs Žemaičius su Kuršu. Miškai, ganyklos ir pievos liko bendram kaimo naudojimui. Prie Salanto esanti žemė liko Imbarės dvarui, kuris iš pradžių stovėjo piliakalnyje, o XVII a. antroje pusėje persikėlė į Dvarlaukį.
Nuo XVI a. kaimas buvo Platelių seniūnijos Imbarės vaitijos centru, iš kurio buvo administruojami Barzdžių, Klausgalvų, Nasrėnų, Kūlupėnų ir Vainiutaičių (Vaineikių?) kaimai. 1585–1593 m. inventoriai liudija, kad Imbarės kaimui priklausė 32 valakai (1 valakas – apie 22 ha) dirbamos žemės, kurią iš Platelių dvaro nuomojo 31–36 valstiečiai. 1585 metais jame gyveno Jonas Bučaitis, Jonelis Dirkšaitis, Macius Dirštaitis, Grigutis Jurgaitis, Andrutis Jonaitis, Gricius Jonaitis, Grigalius Jonaitis, Grigutis Jonaitis, Mikalojus Jonaitis, Gricius Jurgaitis, Baltramiejus Kasperaitis, Jonelis Kasperaitis, Pečiulis Kasperaitis, Tomas Laivaitis, Grigelis Lukašaitis, Jurjonas Mickaitis, Vaitkus Mickaitis, Vaurus Mykolaitis, Stasys Mikalojaitis, Jokūbas Mikšaitis, Ščeputis Mikšaitis, Gedvilas Mikšas, Ščeputis Mikutaitis, Andrutis Stančelaitis, Urbonas Stančelaitis, Urbonas Stankaitis, Gricius Tomašaitis, Ščeputis Tomašaitis, Pauliukas Preičiūras, Jokūbas Vėlaitis ir Balčius Vitkaitis su šeimomis. Imbarės vaitu 1585 m. buvo Ščeputis Mikutaitis, o 1593 m. – Balčius Vitkaitis. Kaime gyveno kalvis Vaurus Mykolaitis, o 1593 m. dalį žemių nuomojo bajoras Povilas Gečaitis iš Ginteliškės kaimo.
XVI–XVIII a. Imbarė turėjo dvejas kapines. Vienos jų veikė prie dvaro, Dvarlaukio aukštumoje, o kitos – šalia kaimo, tarp Kūlupio ir Gedgaudo upelių. Įtakingesni parapijiečiai buvo laidojami Salantų bažnyčios šventoriuje. Tais laikais mirtingumą didino sunki užkrečiama liga maras. Maro epidemijos siautėjo apie 1570 m., 1656 m. ir 1710–1711 m. Po jų nemaža dalis kaimo sodybų ilgą laiką stovėjo tuščios. Nuo šios baisios ligos mirusių laidojimo vietą pradėta vadinti Maro kapais, o vėliau šis vardas prigijo ir visoms kapinėms. Prie dvaro veikusios kapinės buvo apsodintos beržais, o šalia gyvenvietės esančias kapines imbariečiai apjuosė akmenų pylimu. Mirusiems atminti kapinėse jie statė koplytėles, monumentalius kryžius. Rusų valdžiai 1795 m. uždraudus laidoti bažnytinėse ir kaimų kapinėse, mirusiuosius pradėta laidoti Gargždelės kaime pradėjusiose veikti Salantų parapijos kapinėse. Kaimo kapines uždarius, jose retsykiais be kunigo buvo laidojami nekrikštyti mirę kūdikiai, bažnyčios atstumti savižudžiai, iš Salanto ištraukti neatpažinti skenduoliai, epidemijų metu mirę vaikai ir pan. Nykstančius kryžius ir koplytėles imbariečiai atnaujindavo, rinkdavosi kapinėse per Gegužines pamaldas paminėti mirusių protėvių. Kapinėse šalia kaimo 1941 m. iškilo nauji ąžuoliniai kryžiai ir koplyčia, kurią papuošė Švč. Marijos Žmonijos globėjos paveikslas, Pietos ir 11 Kryžiaus kelio litografijų bei Šv. Pranciškaus Asyžiečio skulptūra, kurią sukūrė meistras Anicetas Puškorius iš gretimo Skaudalių kaimo.
1846 m. Imbarėje buvo 18 prievolininkų sodybų, 1861 m. gyveno 170 žmonių, o prie Blendžiavos stovėjo dvaro vandens malūnas. Miškingose kaimo žemėse apie XIX a. vidurį įsikūrė Imbarės Medsėdžių kaimas.
Panaikinus baudžiavą, valstiečiai 1860 m. gavo teisę išsipirkti iš dvarų dirbamą žemę. Platelių grafams Šuazeliams-Gufjė 1870 m. išperkamuosius mokesčius mokėjo 122 Imbarės ir Imbarės Medsėdžių valstiečiai. Valstiečiams tapus nepriklausomais nuo dvaro, buvo įkurta jų luominė savivalda. XIX a. antroje pusėje Imbarės ir Imbarės Medsėdžių kaimai priklausė Ginteliškės valsčiaus Platelių seniūnijai, o vėliau tapo Salantų valsčiaus dalimi.
Pobaudžiavinės žemės reformos metu didesnioji dalis plėšininės bendrųjų kaimo ganyklų žemės liko Platelių dvarui. Jai administruoti grafai Šuazeliai-Gufjė įkūrė ūkinį dvaro padalinį – palivarką. Norėdami atskirti nuo senojo Imbarės dvaro, jį pavadino Naująja Imbare. Dvarui priklausė apie 120 ha žemės, kurios centrinėje dalyje, į rytus nuo kaimo, dešiniajame Kūlupio krante buvo pastatyta palivarko sodyba – administracinis pastatas su kumetynu ir pagalbiniais ūkiniais-gamybiniais pastatais, pasodintas didelis vaismedžių sodas. Imbarės gyventojai ir dvaro kumečiai palivarką vadino Tridvariu. Esą, jis tokį vardą gavo todėl, kad dvaro statybos darbams vadovavusį meistrą nuolat persekiojo viduriavimas, žemaitiškai – trida.
Tokiu būdu XIX a. pabaigoje istorinėje Imbarės žemėje buvo net 4 gyvenvietės – Imbarės ir Imbarės Medsėdžių kaimai bei Imbarės ir Naujosios Imbarės dvarai (palivarkai).
Valstiečių sodybas puošė ir ūkius nuo nelaimių saugojo nepaisant rusų valdžios draudimų statomi kryžiai ir kiti mažosios architektūros statiniai – koplytėlės, koplytstulpiai, stogastulpiai. Ūkininkas Antanas Retkus, kuris laisvu nuo darbų metu mėgo meistrauti, 1833 m. pasistatė koplytstulpį, į kurį 1848 m. įdėjo savo darbo Kristaus karste skulptūrinę grupę. Prie Ruikių sodybos nuo seno stovėjo koplytėlė, kurią šeimininkas 1865 m. atnaujino. Prie upeliuko Salantų–Imbarės pakelėje XIX a. buvo pastatytas Šv. Jono Nepomuko koplytstulpis.
Imbarėje gimė iškilių asmenybių, palikusių ryškų pėdsaką krašto istorijoje. Kaime užaugo kunigas Feliksas Jurgis Petras Sragys (1860–1951), kuris platino lietuvišką spaudą, tyrinėjo lietuvių kalbą, išleido knygą „Poteriai, prisakymai ir katekizmas“. Jo brolis Marcelijus Martynas Sragys (1869–1941) mokėsi Palangoje ir Liepojoje, ūkininkavo tėvų sodyboje, platino lietuvišką spaudą, 1905 metais Salantuose ragino žmones rinkti valsčiaus pareigūnais lietuvius, kovoti už lietuvių kalbos ir spaudos grąžinimą. Už tai 1906 m. buvo ištremtas iš Rusijos, gyveno Vokietijoje. Grįžęs įsigijo Vaitkių dvarelį šalia Liepgirių, 1917 m. dalyvavo Vilniaus konferencijoje, 1919–1940 m. – Kartenos valsčiaus ir Kretingos apskrities tarybų veikloje, palaikė ryšius su bendramoksliais – Lietuvos Respublikos prezidentu Antanu Smetona, Salantų klebonu ir Telšių vyskupijos generalvikaru Pranu Urbonavičiumi.
Kaimo valstiečių Juozapo ir Onos Einikytės Tomašauskių šeimoje gimė ir augo Lietuvos kariuomenės kūrėjas savanoris, Vyčio Kryžiaus, Vytauto Didžiojo ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordinų kavalierius, divizijos generolas Pranas Tamašauskas (1877–1951). Pasitinkant jo gimimo 140-ąsias metines, kraštiečio Pauliaus Vaniuchino ir Imbarės seniūnijos seniūno Antano Turauskio rūpesčiu Imbarėje pastatytas paminklinis akmuo.
Laikinajai Lietuvos Vyriausybei 1918 m. įsteigus Kretingos apskrities Salantų valsčių, Imbarės kaimas tapo seniūnijos administraciniu centru. 1920 m. pradėjo veikti Imbarės pradžios mokykla, kurią išlaikė valsčiaus ir apskrities savivaldybės. 1923 metais Imbarės kaime buvo 27 ūkiai ir 224 gyventojai, Imbarės Medsėdžiuose – 11 ūkių ir 54 gyventojai, Imbarės dvare – 7 kiemai ir 56 gyventojai, o Naujosios Imbarės dvare – 2 kiemai ir 41 gyventojas.
Vykdant Lietuvos žemės reformą, Naujosios Imbarės dvaras buvo panaikintas, dalis jo žemių atiduota Žeimių kaimui, o kitose 1927 m. įkurtas Gaivališkės kaimas. Administracinis palivarko pastatas su sodu buvo perduotas Imbarės pradžios mokyklai. Imbarės kaimas buvo išskirstytas į vienkiemius, prie jo prijungti Imbarės Medsėdžiai ir Imbarės dvaras.
Prasidėjus 1941 m. karui, naciai ir jų parankiniai žudė Salantų miestelio žydus. Tuo tarpu Imbarės gyventojai Sofija ir Pranas Kasperaičiai savo namuose nuo mirties išgelbėjo ir per karą išsaugojo salantiškius žydus Basę Abelmanaitę ir Rapolą Veržbolauską. Už tai jie 1991 m. paskelbti Pasaulio tautų teisuoliais, apdovanoti Jad Vašem atminimo medaliu ir garbės raštu, o 2002 m. – Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi (po mirties).
1949 metais Imbarės, Gedgaudžių, Gaivališkės ir Gargždelės kaimų valstiečiai buvo suginti į kolūkį „Už taiką“. Jį sujungus su Skaudaliuose veikusiu kolektyviniu ūkiu, buvo įsteigtas Imbarės kolūkis. Ūkio administracinis centras veikė gretimuose kaimuose (Gargždelėje, Žvainiuose), o Imbarė liko pagalbine gyvenviete. Imbarės vardu buvo pavadintas ir teritorinis-administracinis vienetas – apylinkė, jungianti aplinkui Salantus esančius kaimus. Jos centras veikė Gargždelėje, o 1959 m. persikėlė į Salantus. Nuo 1995 m. apylinkė vadinama Imbarės seniūnija.
Pokario melioracija nukėlė daugelį vienkieminių sodybų, dirbamu lauku pavertė Imbarės Dvarlaukio senąsias kapines. Melioratoriai bandė nutempti ir Imbarės Laumės kūlį, tačiau jiems tepavyko šį milžinišką riedulį nuversti ant šono. Smarkiai kaimą palietė demografinė krizė. Jei po visų pokario suiručių ir negandų 1959 m. kaime gyveno 224, 1985 m. buvo likę 84, o 2011 m. – 75 gyventojai.
Po kolūkių griūties žemes susigrąžinę imbariečiai ėmėsi savarankiškai ūkininkauti. Tradiciniai kaimo gyventojų verslai yra žemės ūkio produktų, mėsos ir pieno gamyba. 2002 m. rudenį susibūrė pirmoji Kretingos rajone kaimo bendruomenė „Imbariečių draugija“, apjungusi bendrai veiklai Imbarės ir aplinkinių kaimų gyventojus.
Ryškiausias gyvas Imbarės istorijos ištakų paminklas yra į pietus nuo Salantų miesto prie Salanto upės stūksantis didingas piliakalnis su priešpiliu ir gyvenviete. Jis registruotas nacionalinio reikšmingumo lygmens kultūros paminklų registre, o pasitinkant Imbarės 760-ąsias metines Salantų regioninio parko direkcijos iniciatyva 2012–2013 m. Europos struktūrinių fondų ir Lietuvos vyriausybės lėšomis sutvarkytas ir pritaikytas masiniam visuomenės lankymui. Nuo šio piliakalnio nužengę pilėnai kūrė ir puoselėjo Imbarės kaimą. Nuo piliakalnio prasideda Imbarės rašytinė istorija, kurią įamžina salantiškio tautodailininko Liudo Ruginio sukurtas ir priešais piliakalnį 2003 m. pastatytas Imbarės 750-osioms metinėms skirtas stogastulpis su legendinės kaimo pradininkės Inbarės (Imbarės) skulptūriniu bareljefu.

Julius KANARSKAS
Istorikas

Skaityti 562 kartai

Palikite komentarą

Įsitikinkite, kad įvedėte reikalingą informaciją, kur nurodyta (*). HTML kodas nėra leidžiamas.

Kalendorius

Spalis 2018
S Pr A T K P Š
1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31

Mes Facebooke

Paieška tinklapyje