Savireklama

Mėguvos gatvės istorija

  • %AM, %17 %253 %2018 %05:%Rugs

Kai kurie Kretingos rajono politikos ir visuomenės veikėjai siūlo pakeisti Kretingoje esančios Mėguvos gatvės pavadinimą. Ši gatvė XVIII a. pabaigoje–XX a. pirmoje pusėje buvo dvasinis-religinis Kretingos žydų bendruomenės centras, kuriame stovėjo judėjų maldos namai (sinagoga, kloizai), religinė mokykla (betmidrašas), gyveno rabinas. Dėl to siūloma gatvę pervadinti Sinagogos vardu.
Istorijos šaltiniai liudija, kad keičiantis istorinėms epochoms Mėguvos gatvė Kretingoje ne kartą keitė savo vardą, o krašte vykę politiniai ir socialiniai santykiai ne sykį kaitaliojo jos gyventojus. Per Kretingos (Karolštato) miesto 410-metį gatvė turėjo mažiausiai septynis vardus.
Ji atsirado po to, kai žymus Lietuvos karvedys Jonas Karolis Chodkevičius 1609 metų pradžioje nusprendė kairiajame Akmenos upės krante, priešais bernardinų vienuolyną ir bažnyčią pastatyti miestą, kuriam suteikė savivaldos teisę.
Pirminis miesto planas neišliko, tačiau urbanistinę miesto struktūrą atspindi matininko Pranciškaus Jodkos 1771 m. sudarytas miesto ir jam priklausančių žemių planas. Jis liudija, kad miestas buvo statomas pagal Valakų reformos metu prekybos ir amatų centrams statyti bei pertvarkyti naudotą standartinį planą. Fundatoriaus paskirti matininkai parinko vietas turgavietei, gatvėms, posesijoms, namams, sodams, daržams ir dirbamai žemei. Nuo visų Turgaus aikštės keturių kampų buvo nutiestos pirmosios 8 gatvės, sujungusios miestą su svarbiais užmiesčio keliais, bažnyčia ir dvaru. Nuo aikštės pietvakarinio kampo ėjo pagrindinis prekybos kelias, jungęs Kretingą su Klaipėdos uostu ir Palanga.
Miesto inventoriai liudija, kad dabartinei Mėguvos gatvei XVII-XVIII amžiais buvo skiriamas ypatingas vaidmuo: ja nuo turgavietės link Klaipėdos turėjo būti nutiestas naujas traktas – tiesus ir platus kelias prekėms į Prūsijos karalystę ir iš jos į Žemaitiją gabenti. Dėl to naujoji gatvė buvo pavadinta Klaipėdos vardu, kuriuo buvo vadinama beveik iki XIX a. vidurio.
Nežiūrint Kretingos dvaro savininkų užmačių, istorinės aplinkybės lėmė, kad ši gatvė taip ir netapo magistraliniu keliu, o ilgus šimtmečius buvo viena trumpiausių gatvių, įsirėžusi į plačią daubą prie miesto pietinės ribos. Iš jos buvo galima patekti tik į bendrąsias miesto ganyklas, plytėjusias į pietus nuo miesto ribos, taip pat į XIX amžiuje už miesto sienos atsiradusias žemdirbių sodybas. Dabartinius kontūrus gatvė įgavo tik XX a. pabaigoje, prasidėjus naujo gyvenamųjų namų kvartalo statybai tarp senamiesčio ir Jauryklos upės.
1771 metų planas liudija, kad abipus gatvės buvo išmatuotos 8 posesijos. Kairėje pusėje pirmoji posesija ėjo lygiagrečiai gatvei ir šiauriniu galu rėmėsi į aikštę, o kitos 7 posesijos į gatvę buvusios atsuktos galu. Gatvės pradžioje, dešinėje pusėje, buvusios 3 posesijos ir minėta posesija kairėje pusėje oficialiai priklausė Turgaus aikštei. Tai reiškė, kad šios posesijos buvo komercinės, o jas iš dvaro išsinuomoję miesto piliečiai turėjo mokėti didesnius mokesčius nei apsigyvenę miesto pakraščiuose.
Visos posesijos buvo stačiakampio plano, vienodo dydžio. Prie turgavietės priskirtų posesijų nuomininkai privalėjo miesto iždui kasmet mokėti po 4, o gatvės gilumoje, arčiau miesto ribos gyvenę nuomininkai – po 3 auksinus. Pagal to meto kainas tai nebuvo aukštas mokestis: pavyzdžiui, dvi išdirbtos jaučio odos kainavo per 13 auksinų.
Visų posesijų užstatymas buvo labai panašus, beveik standartinis. Kiekvienos posesijos pradžioje, dažniausiai kairiajame kampe prie gatvės stovėjo po stačiakampio plano namą, į gatvę atsuktą siauruoju fasadu. Tik abiejuose priešpaskutiniuose sklypuose abipus gatvės namai buvo kampinio („L“ raidės) plano. Namai buvo mediniai, vieno aukšto, 1–2 kambarių, su kamaromis ir virtuvėmis, šiaudiniais stogais, be kaminų. Ties posesijos viduriu kieme stovėjo mediniai ūkiniai pastatai, už kurių buvo daržai.
Miesto valdymo nuostatai reikalavo iš posesijų nuomininkų (namų savininkų) savo lėšomis išgrįsti priešais savo sklypą pusės gatvės pločio ruožą.
Karolštato (Kretingos) miestas XVII-XVIII amžiais buvo krikščionių gyvenvietė, kurioje leista nuolat gyventi tik katalikams ir protestantams. Tiesa, protestantų religinės teisės buvusios apribotos, todėl didžiąją miesto piliečių daugumą sudarė katalikai. Pirmąjį išsamų miesto piliečių sąrašą randame Kretingos grafystės 1771 metų inventoriuje, kuris liudija, kad tuometinėje Klaipėdos (t. y. Mėguvos) gatvėje gyveno Martynas Vaitkevičius, Jurgis Sudmanas, Liudvikas Liauba, Simonas Bernatavičius, Kazimieras Šaulinskis, Adomas Tycas, Liudvikas Beniušis ir Jonas Andrejauskis. Iš jų Martynas Vaitkevičius vertėsi gėralų gamyba ir pardavimu. Gatvės gale buvo suprojektuoti sklypai statybai broliams Sakavičiams ir Joselienei.
Manoma, kad šioje gatvėje XVIII amžiuje stovėjusius namus ir ūkinius pastatus nuo žemės paviršiaus nušlavė 1788 m. balandžio-birželio mėn. vienas po kito praūžę 3 didžiuliai gaisrai. Naujieji namai buvo statomi jau per posesijos plotį, lygiagrečiai gatvei, t. y. į ją atsukti nebe siauruoju, o ilguoju (šoniniu) fasadu.
Nuo miesto įkūrimo jame gyventi buvo draudžiama ne krikščionims – musulmonams, judėjams ir pan. Jiems buvo leidžiama mieste lankytis tik turgaus ir prekymečių dienomis, kuriomis jie galėjo prekiauti turgavietėje, sudaryti rotušėje sandorius su miesto piliečiais. Tačiau jiems nebuvo uždrausta gyventi už miesto ribų. Todėl šalia tuometinės Klaipėdos (dab. Mėguvos) gatvės, už miesto ribos buvusioje Akmenos upės saloje, prie vandens malūno, XVIII amžiuje įsikūrė žydų bendruomenė, kurios nariai teikė amatininkų paslaugas, nuomojosi dvaro smukles ir malūnus, vertėsi smulkia prekyba.
Skatindamas verslininkų ir amatininkų žydų kūrimąsi, Kretingos dvarininkas, Vilniaus vyskupas, kunigaikštis Ignotas Jokūbas Masalskis leido jiems apsigyventi Klaipėdos (dab. Mėguvos) gatvės tąsoje už miesto sienos, prie būsimo trakto į Klaipėdą. Čia jiems buvo leista statytis gyvenamuosius namus, pasistatyti savo maldos namus-mokyklą. Viena pirmųjų čia įsikūrė Joselienė (auksakalio Joselio Leibovičiaus arba druskos pirklio Joselio Solmovičiaus žmona), kuriai, kaip nurodo 1771 m. inventorius, gatvės gale buvo suprojektuotas sklypas „bravorui“, t. y. pilstomų svaigalų daryklai ir parduotuvei pasistatyti.
Po Lietuvos inkorporacijos į Rusijos imperiją Kretingai praradus savivaldą, neliko Magdeburgo teisės suteikimo privilegijoje buvusių suvaržymų, draudžiančių mieste gyventi ne krikščionims. Jau XIX a. pirmoje pusėje žydų bendruomenė įsigijo ir apgyvendino į pietus nuo Turgaus (dab. Rotušės) aikštės tarp Klaipėdos (dab. Mėguvos) ir Prūsų (dab. Žemaičių) gatvių buvusias posesijas, o Klaipėdos (dab. Mėguvos) gatvė tapo bendruomenės dvasiniu centru. Šioje gatvėje 1802 m. jau stovėjo medinė sinagoga, gyveno rabinas, veikė religinė mokykla.
Sinagogoje buvo laikomos pamaldos, skaitomas ir aiškinamas Tanachas (Senasis Testamentas). Taigi, ji tarnavo ne tik kaip maldos namai, bet ir kaip mokykla. Todėl jidiš kalboje abi šios įstaigos – sinagoga ir mokykla, buvo vadinamos vienu žodžiu – „šul“. Iš žydų šį terminą pasiskolinę žemaičiai „šulėmis“ („šoulėmis“) taip pat ėmė vadinti tiek sinagogas, tiek šalia jų buvusius mažesnius maldos namus-mokyklas.
Per 1854 m. gaisrą pirmoji Kretingos sinagoga ir didelė dalis kitų visuomeninių ir gyvenamųjų žydų namų sudegė. Iš Rusijos valdžios padegėliams pavyko gauti apie 15 000 rublių paskolą, už kurią bendruomenė dabar apleisto „Mėguvos“ viešbučio teritorijoje 1860 m. pasistatė mūrinę sinagogą, o netoli jos – kloizą (nedidelius maldos ir judaizmo mokymo namus).
XX a. pradžioje be pagrindinių maldos namų – sinagogos, veikė pora kloizų. Senajame kloize buvo nagrinėjama Mišna – judaizmo religinių išminčių paskelbtų įstatyminių nutarimų sąvadas, pagrindinė Talmudo (daugiatomio judaizmo religinių raštų rinkinio) dalis, o Mažajame kloize – Psalmynas.
Šalia sinagogos stovėjo rabino namas. Rabinais tapdavo įtakingiausi bendruomenės nariai, gavę visapusišką išsilavinimą. Rabinas mokė judaizmo religijos, kontroliavo religines apeigas, turėjo ekskomunikos teisę, atstovavo bendruomenei vietinės valdžios institucijose.
XIX a. 2–3 dešimtmetyje rabinu buvo Aronas Kretingeris, savo pavardei pasirinkęs Kretingos vardą. Vėliau jis buvo perkeltas į Pinską (Baltarusija), parašė Talmudą (judaizmo religinių raštų rinkinį) aiškinančią knygą „Tosfos Aharon“ (išleista 1858 m. Karaliaučiuje). Vėliau rabinais buvo Mauša Jicchokas (maždaug nuo 1854 m.), Šlioma Zalmanas Zaksas († 1876 m.), Samuelis Izaokas Horvicas.
Vienas garsiausių rabinų – Elijas Beras Levinzonas (1822–1888), gimęs, gyvenęs ir miręs Kretingoje. Baigęs mokslus jis tapo įtakingu rabinu ir garsiu bankininku, pasivadino jo kilmę iš Kretingos patvirtinančiu Rebi Elinkos Kretingerio vardu. Su Klaipėdos rabinu Izaoku Rylfu jis organizavo akcijas, kuriomis siekė atkreipti Vakarų Europos visuomenės dėmesį į Rusijoje prasidėjusius žydų pogromus bei rusų valdžios vykdomą diskriminacinę politiką žydų atžvilgiu.
Kitas rabinas Rabi Arija Leibas Lipkinas (Lipmanas; 1840–1902) Kretingoje parašė dvi religines knygas: Giesmių giesmės knygos komentarus „Divre Yedidyah“ (1878 m.) ir „Ohr haYom“ („Dienos Šviesa“; 1883 m.), kurios buvo išleistos Vilniuje 1895 ir 1901 metais. Po jo rabinais buvo Zvi Hiršas Šoras (1903 m.), Zvi Zivas Šaras (nuo 1903 m.) ir Benjaminas Perskis († 1941 m.).
Dauguma žydų pastatų 1889 m. vasarą vėl sudegė, bet netrukus buvo atstatyti. Juos atstatant svariai prisidėjo Sanderlando (Anglija) žydų bendruomenė, kurios daugumą sudarė iš Kretingos emigravę žydai. Jie įsteigė Kretingos paramos fondą, kurio lėšomis buvo atstatyta sinagoga ir betmidrašas. Per 1908 m. gaisrą vėl degė sinagoga, sudegė abu kloizai, betmidrašas ir daug namų. Juos bendruomenė baigė atstatyti tik 1912 metais.
Sinagoga buvo istorizmo architekūros, tinkuoto mūro, stačiakampio plano, pailga rytų-vakarų kryptimi, trijų aukštų, kalkėmis baltintomis sienomis, su dvišlaičiu stogu, priekiniu fasadu atsukta į vakarus. Sienas į vertikalias plokštumas skaidė aukšti kontraforsai, kurių viršutinės dalys buvusios stačiakampio bokštelio su keturšlaičiu stogeliu pavidalo. Durų ir langų angos buvo arkos pavidalo, tik priekinio fasado viršutinės dalies šonuose – pusiau apskritos, o viršuje – apskritos. Prie pastato pagrindinio fasado sienos dešinėje pusėje vėliau, matyt, po 1908 m. gaisro, buvęs pristatytas prieangis su dvišlaičiu stogeliu, stačiakampėmis durimis ir langu.
Į šiaurę nuo sinagogos, arčiau turgavietės, kairėje gatvės pusėje, po 1889 m. gaisro buvo pastatytas betmidrašas. Tai buvo judaizmo religijos studijų ir maldos namai, kuriuose žydų jaunuoliai studijavo Torą, Talmudą ir potalmudinę rabinistinę literatūrą.

(Tęsinys kitame numeryje)
Julius KANARSKAS
Istorikas, Kretingos muziejus

Skaityti 79 kartai Atnaujinta %AM, %17 %260 %2018 %05:%Rugs

Palikite komentarą

Įsitikinkite, kad įvedėte reikalingą informaciją, kur nurodyta (*). HTML kodas nėra leidžiamas.

Kalendorius

Spalis 2018
S Pr A T K P Š
1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31

Mes Facebooke

Paieška tinklapyje