Savireklama

Mėguvos gatvės istorija

  • %AM, %18 %476 %2018 %10:%Rugs

(Pabaiga. Pradžia Nr. 70)
Į šiaurę nuo sinagogos, arčiau turgavietės, kairėje gatvės pusėje, po 1889 m. gaisro buvo pastatytas betmidrašas. Tai buvo judaizmo religijos studijų ir maldos namai, kuriuose žydų jaunuoliai studijavo Torą, Talmudą ir potalmudinę rabinistinę literatūrą.
Išlikusi ikonografija leidžia teigti, kad betmidrašo pastatas buvo raudonų plytų mūro, stačiakampio plano, orientuotas ilguoju fasadu lygiagrečiai sinagogai. Iš pradžių jis buvo dviejų aukštų, su mansardos tipo patalpomis pastogėje, dvišlaičiu stogu, segmentinėmis ir stačiakampėmis durų ir langų angomis, pagrindiniu (siauruoju) fasadu atsuktas link gatvės. Pastatas buvo netinkuotas, o savo tūriu ir aukščiu prilygo sinagogai. Po 1908 m. gaisro jis buvo rekonstruotas į dviejų aukštų pastatą su keturšlaičiu apskardintu stogu.
Kretingos žydai ir žemaičiai buvusią Klaipėdos (dab. Mėguvos) gatvę, kurioje stovėjo sinagoga, maldos namai ir betmidrašas, XIX amžiuje pradėjo vadinti Šulės vardu, kuris tuo metu buvo tapatus žodžiui „sinagoga“. Tuo tarpu rusų kalba rašytuose dokumentuose šis pavadinimas buvo verčiamas pirmine žodžio „šul“ prasme ir gatvė nuo XIX a. vidurio oficialiai vadinta Mokyklos gatve (улица Школьная). 1837 metų plane abipus gatvės buvusios 8 posesijos, o 1854 m. – 10 žemės sklypų. 1879–1890 m. minimos 6 namų valdos, už kurias mokesčius dvarui mokėjo žydų bendruomenė (už sinagogos ir mokyklos sklypus) ir 4 privatūs nuomininkai: Hiršas Sadovskis, Hiršas Teplicas, Markus Špicas ir Kovka Jankovka.
1915 m. vokiečiams užėmus Kretingą ir įsteigus okupacinį valdymą, visos miesto gatvės buvo pervadintos vokiškais vardais. Apie katalikų apgyvendintų gatvių vardus duomenų išliko Kretingos Romos katalikų bažnyčios parapijiečių registro knygose, tuo tarpu apie vien žydų tuo metu apgyvendintos Mokyklos (Sinagogos) gatvės pervadinimą duomenų neturime.
Vokiečių duoti gatvėvardžiai išsilaikė iki 1920 metų. Susiformavus valsčiaus savivaldai, vokiškus gatvių pavadinimus pradėta keisti lietuviškais. Atsižvelgiant į tai, kad Mokyklos (Sinagogos) gatvėje gyveno vien judėjai, tuo metu vadinti izraelitais, gatvė buvo pervadinta Izraelitų vardu. Lietuvos nepriklausomybės 10-mečio ir Vytauto Didžiojo mirties 500-ųjų metinių proga miesto savivaldybė 1928–1930 m. daugelio gatvių pavadinimus pakeitė. Taip vietoje Izraelitų atsirado Daukanto gatvė, pavadinta Kretingos bernardinų parapinėje mokykloje XIX a. pradžioje besimokiusio lietuvių istoriko, rašytojo ir švietėjo Simono Daukanto garbei.
Tarpukariu Izraelitų (Daukanto) gatvėje mūriniai tebebuvo sinagoga ir betmidrašas. Likę žydų privatūs namai bei bendruomenės pastatai buvo mediniai, vienaukščiai, su mansardomis. Namų sienos buvo apkaltos lentomis, stogai dengti skiedromis, kurias apskrities valdžia reikalavo „nudažyti švediškais raudonais dažais“. Namų valdos gilumoje stovėjo nedideli pagalbiniai ir ūkiniai mediniai pastatai.
Už sinagogos buvo medinė mikva – ritualinė žydų pirtis. Jos viduryje buvęs įrengtas į žemę įgilintas stačiakampio plano, 3 x 1,5 m dydžio baseinas vandeniui nepralaidžiomis betoninėmis sienelėmis ir dugnu. Mikvoje judėjas atlikdavo apsivalymo ritualą priimdamas judaizmą, po mirusiųjų šermenų ir laidotuvių, palietęs mirusį žmogų ar kritusį gyvulį, susirgęs raupsais, žydės – po mėnesinių ir gimdymo. Apsivalymas buvo atliekamas pilnai pasineriant į vandenį.
Gatvės gale, Akmenos upės slėnio dauboje, žemės sklypą apie 1930 m. įsigijo lietuvis, apskrities savivaldybės tarnautojas Antanas Mickevičius, atsikėlęs į Kretingą iš Aukštaitijos. Čia jis pasistatė raudonų plytų vienaukštį namą su mansarda, kurio patalpas nuomojo valstybinėms įstaigoms. 1935–1936 m. čia gyveno ir dirbo Šiaulių apygardos teismo tardytojas Liudvikas Nezabitauskas, kuris prieš tai, 1934 m. vasario 11 d.–rugpjūčio 22 d. su kitais tardytojais atliko parengtinį Klaipėdos krašto hitlerininkų (zasininkų) tardymą.
1936 m. pastate buvo įkurdinta Kretingos apskrities komendantūra. Čia veikė raštinė, dirbo naujokų šaukimo komisija, glaudėsi XV (Kretingos) šaulių rinktinės štabas, o palėpėje buvo įrengtas komendanto butas. Esant karo padėčiai komendantas turėjo teisę administracine tvarka bausti asmenis už priešvalstybinę veiklą ir kontrabandą, uždaryti juos į kalėjimą ar ištremti į kitą apskritį. Pavyzdžiui, 1935 m. komendantūros darbuotojai atliko kratą betmidraše, kurio palėpėje aptiko uždraustos antivalstybinės komunistinės literatūros. Už jos slėpimą rabino sūnus Beras Perskis, Leiba Gilis ir kiti suimtieji karo komendanto nutarimu buvo uždaryti į kalėjimą.
Po Klaipėdos krašto aneksijos patalpas komendantūra 1939 m. užleido Pasienio policijos VIII Kretingos rajonui, saugojusiam 48 km ilgio valstybinės sienos ruožą. Nuo 1944 m. pabaigos pastate šeimininkavo SSRS gynybos ministerija, įrengusi jame Kretingos apskrities (nuo 1950 m. – rajono) karinį komisariatą, kuriame buvo mobilizuojami ir į Sovietų armiją tarnauti siunčiami Kretingos krašto jaunuoliai.
Nacių okupacijos pradžioje prasidėjus represijoms prieš žydus, rabino Benjamino Perskio ieškantys baudėjai 1941 m. birželio 26 d. padegė sinagogą, tikėdamiesi tokiu būdu išvaryti rabiną iš pastato, kuriame, jų manymu, jis slapstėsi. Įsišėlusi ugnis persimetė į šalia stovėjusius pastatus. Po gaisro gatvėje liko stūksoti sinagogos ir betmidrašo griuvėsiai bei medinių namų pamatai. Ugnies nepaliestas išliko tik gatvės gale, dauboje stovėjęs mūrinis Antano Mickevičiaus namas.
Pagal 1942 m. inžinieriaus Vladimiro Zubovo parengtą miesto atstatymo projektą Daukanto (dab. Mėguvos) gatvės turėjo nebelikti. Jai priklausančioje teritorijoje buvo numatyta pastatyti didelį ir modernų Kretingos gimnazijos (vidurinės mokyklos) pastatą. Po karo taip pat buvo sumanyta gatvę panaikinti, o jos pradžioje pastatyti kino teatrą.
Tačiau trūkstant lėšų naujoms visuomeninės paskirties pastatų statyboms ir pradėjus statyti gyvenamuosius namus gatvė buvo palikta ir turėjo tapti, kaip ir XVII-XVIII a. planuose, naujo magistralinio kelio į Klaipėdą pradžia. Prie šios gatvės 1948 m. buvo pastatytas pirmasis pokariu daugiabutis (4 butų) dviaukštis namas, o sinagogos vietoje po kelių metų įrengta autobusų stotis.
1949 m. miesto valdžia pakeitė gatvių pavadinimus, suteikdama joms sovietinius vardus. Taip Daukanto (dab. Mėguvos) gatvė buvo pavadinta vieno iš Lietuvos komunistų partijos įkūrėjų Karolio Požėlos vardu. Po 40-ties metų Kretingos miesto vykdomasis komitetas daliai gatvių grąžino ikikarinius vardus, o kitoms suteikė naujus pavadinimus. K. Požėlos gatvė buvo pavadinta istorinės kuršių žemės – Mėguvos – vardu.
Šioje gatvėje 1989 m. kovo 1 d. duris atvėrė daug vilčių teikęs viešbutis „Mėguva“, išaugęs karo metais sudegusios ir sugriautos sinagogos bei pokariu čia veikusios autobusų stoties vietoje. Tačiau jau kovo 21 d. komisija nustatė, kad viešbutyje nėra hidroizoliacijos, būtina keisti radiatorius ir naujai įstiklinti vėjo nesulaikančią oranžeriją, vienas kambarys avarinės būklės. Po privatizacijos pastatas buvo apleistas ir jau du dešimtmečius priekaištingai stūkso matomiausioje Kretingos vietoje liudydamas, kad nei pastatas, nei miestas neturi tikro šeimininko.
Gatvėje išliko vienintelis istorinis pastatas – Antano Mickevičiaus namas. Panaikinus sovietmečiu jame veikusį karinį komisariatą, pastatą 1991 m. buvo perėmusi Lietuvos šaulių sąjungos Žemaitijos rinktinė, įkūrusi čia štabą ir šaulių namus, taip pat nemokamai nuomojusi patalpas Tremtinių klubui, Lietuvių tautininkų sąjungos skyriui ir pan. Iš JAV parvykus savininko sūnui Eugenijui Mickevičiui, namas teismo sprendimu buvo grąžintas teisėtam turto paveldėtojui.
Istoriniai faktai liudija, kad šiandien Mėguvos vardu vadinama gatvė egzistuoja jau daugiau kaip 400 metų, o ilgiausiai ji išlaikė pirminį Klaipėdos vardą, kuriuo buvo vadinama daugiau kaip 200 metų. Vėliau, pusantro šimto metų joje dominavo žydų bendruomenė, davusi du gatvėvardžius: pirmąjį – Mokyklos (neoficialiai – Šulės, t. y. Sinagogos), naudotą apie 100 metų, o kitą – Izraelitų, naudotą tik apie 10 metų. Pradedant kaizerine ir baigiant sovietų okupacija gatvėvardžius pradėta ideologizuoti, atsisakyta senų, istoriškai savaime susiklosčiusių pavadinimų, pakeičiant juos naujai valdžiai ar santvarkai priimtinais vardais.
Kretingai, kuriai šiemet sukako 765 metai, Mėguvos vardas nėra atsitiktinis ir svetimas. XIII amžiuje Kretinga buvo Vakarų Lietuvoje gyvenusių kuršių Mėguvos žemės širdis – administracinis, gynybinis ir ūkinis centras. Mėguvos gatvė jungia miestą su Ėgliškių kaimu, kuriame stovėjo istorinė Kretingos pilis, vyko įnirtingi mūšiai tarp senovės kretingiškių ir jų žemes pavergti siekusių atvykėlių kryžiuočių.
Pakeisti gatvės vardą yra lengviausia. Tačiau pagarbą gilų pėdsaką Kretingos istorijoje palikusiai žydų bendruomenei galime išreikšti kitomis priemonėmis. Manau, kad svarbias miesto istorijai vietas ir pastatus, susijusius su žydų bendruomene, turėtume paženklinti atminimo ženklais, o Mėguvos gatvėje šalia buvusios sinagogos ar betmidrašo galėtų atsirasti monumentas (skulptūra, memorialinė kompozicija ir pan.) Kretingą kūrusiai ir nacių surengto genocido metu išžudytai žydų bendruomenei atminti.

Julius KANARSKAS
Istorikas, Kretingos muziejus

Skaityti 134 kartai Atnaujinta %AM, %19 %233 %2018 %04:%Rugs

Paveikslėlių galerija

Palikite komentarą

Įsitikinkite, kad įvedėte reikalingą informaciją, kur nurodyta (*). HTML kodas nėra leidžiamas.

Kalendorius

Spalis 2018
S Pr A T K P Š
1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31

Mes Facebooke

Paieška tinklapyje