Savireklama

Tiškevičių kriptos duris pravėrus. Marijos Tiškevičiūtės sarkofagas

  • %AM, %28 %432 %2018 %09:%Rugs

Po dvejus metus trukusių restauravimo darbų, kretingiškius II miesto kapinėse pasitinka neatpažįstamai pasikeitusi ir pirmapradę išvaizdą susigrąžinusi grafų Tiškevičių koplyčia-mauzoliejus. Į jos kriptą pirmosiomis rudens dienomis sugrįžo remonto darbų laikotarpiui išvežti karstai. Viename iš jų, mažiausiame sarkofage, ilsisi vyriausios ir trumpiausiai gyvenusios Kretingos grafų Aleksandro ir Marijos Tiškevičių dukters Marijos palaikai.
Apie trumpą Marijos gyvenimą duomenų turime nedaug. Ji gimė 1891 metais ir buvo pirmoji grafų Aleksandro ir Marijos Puslovskytės Tiškevičių dukra. Mergaitė buvo trečias vaikas: iki tol jaunieji grafai buvo susilaukę sūnų Stanislovo Juozapo Marijono (1888 m.) ir Juozapo (1890 m.). Pagal to meto tradiciją vyriausia dukra gavo mamos vardą – buvo pakrikštyta Marija. Kasdieniame gyvenime tėvai ir broliukai ją vadino mažybine vardo forma – Marijka arba Marilka.
Jos krikšto metrikų rasti kol kas nepavyko. Todėl manoma, kad mergaitė galėjo gimti Lentvaryje arba Vilniuje, nors kai kurie Tiškevičių giminės genealogijos tyrinėtojai mano ją gimus Kretingos dvare. Pirmuosius savo gyvenimo metus ji leido Lentvario dvare, kuriame po vestuvių nuo 1887 m. gyveno tėvai. Karinę tarnybą imperatoriaus gvardijoje baigęs tėvas Aleksandras Tiškevičius visą dėmesį skyrė šeimai. Asmeniniais ir dalykiniais reikalais jis vienas arba su šeima dažnai lankėsi Vilniuje, o tvarkydamas savo paveldėjimą ir rūpindamasis Kauno gubernijoje esančiais žmonos dvarais – Kaune. Būtent šio miesto fotografo Vladislovo Zatorskio fotoateljė 1895 m. (ar 1896 m. pradžioje?) buvo padarytos pirmosios šeimos nuotraukos. Jose grafai nufotografuoti su abiem sūnumis ir dukra, o taip pat buvo padaryta pora grupinių vaikų fotografijų. Tai buvusios pirmos ir paskutinės nuotraukos, kuriose Marija įamžinta gyva.
Aleksandras Tiškevičius, būdamas vyriausias sūnus, po tėvo Juozapo Tiškevičiaus (1835–1891) mirties paveldėjo pagrindinę šeimos valdą – Kretingos dvarą. Paveldėjimo dokumentų įteisinimas valdžios koridoriuose užtruko, todėl šeima iš Lentvario į Kretingą persikėlė tik apie 1895 metus. Naująja šeimos rezidencija su nuostabiu Žiemos sodu dukrelė Marijka džiaugėsi neilgai – ankstyvą 1896 m. pavasarį, kovo 14 d. (naujuoju stiliumi – kovo 26 d.) ji mirė nuo dažnos to meto vaikų ligos – ūmaus smegenų uždegimo.
Tėvai dukrą pašarvojo dvaro rūmuose, o parvežus sarkofagą, kitą dieną – Žiemos sode. Su ja atsisveikinti ir tėvams užuojautą pareikšti į Kretingą atvyko artimi ir tolimi giminės, apylinkės dvarininkai ir bajorai, Kretingoje veikusių valdinių įstaigų atstovai.
Išlikusios šermenų nuotraukos liudija, kad velionė buvo aprengta ilga balta suknele, puošta ties juosmeniu į mazgą surištomis šilinėmis juostomis, paguldyta baltuose pataluose. Ant kairiosios rankutės riešo buvo užvyniotas perlamutrinis rožinis, o į rankas įdėtas medinis kryželis su Nukryžiuotuoju. Lydima giminių, artimųjų ir bernardinų kunigo Leonardo Tarvydo, kovo 16 (28) d. Marija palaidota Tiškevičių šeimos koplyčios kriptoje Kretingos parapijos kapinėse. Visuomenei apie jos mirtį paskelbė tuometinės Vokietijos imperijos Poznanės kunigaikštystėje (dab. Lenkija) leistas lenkiškas dienraštis „Dziennik Poznański“ (Nr. 75), 1896 m. kovo 19 (31) d. išspausdinęs trumpą nekrologą.
Sarkofagas su velione buvo pastatytas kriptoje šalia senelio Juozapo Tiškevičiaus († 1891 m.) karsto. Čia juos sekmadieniais ir šventadieniais, per šeimos šventes, mirusiųjų minėjimo dienomis ir kitomis progomis lankė artimieji, iš toliau atvykę giminaičiai.
Vėliau sarkofagą tėvas užmūrijo kriptos dešinėje pusėje išbetonuotoje aklinoje pakyloje. Čia jis buvo aptiktas 2014 m. vasarą, ruošiantis koplyčios-mauzoliejaus restauravimui ir pamatų hidroizoliavimo darbams. Gavus Kultūros paveldo departamento leidimą, karstas 2014 m. spalio 17 d. pervežtas į Kretingos dvaro malūno-elektrinės pastatą (Kretingos muziejų) saugojimui, kol bus restauruota koplyčios kripta. Iš Vilniaus atvykusi tyrėjų-ekspertų grupė, vadovaujama Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto profesoriaus dr. Rimanto Jankausko, tą pačią dieną atliko palaikų tyrimus ir pirminį identifikavimą, paėmė DNR mėginius laboratoriniams tyrimams.
Velionės sarkofagas buvęs pagamintas iš cinko skardos, išorėje dengtos alavu, o vidaus pusėje – juodais dažais. Ženklų ar įrašų, patvirtinančių jo gamybos vietą, nepastebėta. Manoma, kad karstas galėjo būti pagamintas Klaipėdos metalų liejykloje. Jis nedidelis, 163 cm ilgio, 63–72 cm aukščio ir 53–65 cm pločio, kukliai ornamentuotas. Dangčio viršūnę vainikuoja į viršų iškeltas ištisinis sudėtingas ritminis ornamentas, primenantis karūną. Reljefinė ornamentika štampuota iš cinko skardos, prilituota ir bronzuota. Funkcinės detalės – kojos ir rankenos – lieto cinko, ornamentuotos. Dangtis prie lovio buvęs prirakintas abiejuose galuose įdėtomis spynelėmis, o dangčio ir lovio sandūros kraštai aklinai užlituoti.
Sarkofagą prieš daugelį metų, iškalus kojūgalyje skylę, bandyta apiplėšti. Manoma, kad tai įvyko Pirmojo pasaulinio karo metais, kai Tiškevičių šeima gyveno evakuacijoje Rusijoje, o karstas kriptoje stovėjo neužmūrytas. Tarpukariu jį užbetonavus, pakyla iki 2014 m. nebuvo pažeista, todėl sovietmečiu karstas negalėjo būti išplėštas.
Velionė buvusi paguldyta ant sausa žole kimšto ir šilko audiniu aptraukto čiužinio. Jos palaikai aptikti suardyti: kaukolė gulėjo galvūgalyje, o likę kaulai sustumti į kojūgalį. Karste rastas perlamutrinių, ant šilkinės virvelės suvertų karoliukų rožinis su balto kaulo kryželiu, kaulinė (?) Nukryžiuotojo figūrėlė nuo medinio sunykusio kryželio, sunykusios suknelės liekanų, pora medvilninių kojinių užadytais kulnais, keli šilkinės juostos su išilginių juostelių ornamentu fragmentai, kurių vienas sulankstytas į tris dalis ir surištas mazgu, o kitas – susiūtais galais.
Atlikus DNR tyrimus ir juos palyginus su toje pačioje kriptoje palaidotų Juozapo ir Kazimiero Tiškevičių DNR tyrimų rezultatais, mokslininkams neliko abejonių, kad sarkofage aptikti 1896 m. kovo 14 (26) d. mirusios Aleksandro ir Marijos Tiškevičių vyriausios dukters Marijos Tiškevičiūtės palaikai. Po visų tyrimų jie pagarbiai buvo grąžinti į karstą, su kuriuo grįžo į grafų Tiškevičių koplyčios-mauzoliejaus kriptą.
Sarkofagą 2014 m. tyrinėjo ir detaliai aprašė metalo restauratorius-ekspertas Gintaras Kazlauskas, parengęs restauravimo darbų planą. 2015 m. gegužės 19 d. sarkofagas buvo registruotas kilnojamųjų kultūros vertybių registre (unikalus kodas 38776) kaip memorialinį ir dailės pobūdį turintis kultūros paveldo objektas.
Julius KANARSKAS
Istorikas, Kretingos muziejus

Skaityti 690 kartai

Palikite komentarą

Įsitikinkite, kad įvedėte reikalingą informaciją, kur nurodyta (*). HTML kodas nėra leidžiamas.

Kalendorius

Spalis 2018
S Pr A T K P Š
1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31

Mes Facebooke

Paieška tinklapyje