Savireklama

Kukoriškiai. Kaimas, kuriam tiko ir kelmiškių vardas Pirmo puslapio

  • %AM, %27 %240 %2019 %04:%Gegužė
Seniausias kaimo planas, kurį 1771 m. parengė Kretingos dvaro komisorius Pranciškus Jodka. Iš Lietuvos valstybės istorijos archyvo. Seniausias kaimo planas, kurį 1771 m. parengė Kretingos dvaro komisorius Pranciškus Jodka. Iš Lietuvos valstybės istorijos archyvo.

Į rytus nuo Kretingos, kelio į Raguviškius (Budrius) kairėje pusėje, yra nedidelis Kukoriškių kaimas. Tai viena mažiausių Kretingos rajono savivaldybės gyvenviečių, kuriai priklauso 61,55 ha žemės. Už Kukoriškius mažesni yra tik Dimitravas, Gestautai, Grabšyčiai, Ilginiai, Kalnalis, Kumponai, Lapgaudžiai, Medininkai, Užkylininkai ir Užparkasiai.
Kukoriškių žemė plyti nuo Kretingos gatve vadinamo Kretingos–Raguviškių–Budrių kelio į šiaurę, tarp gatvės ir Slučkų kaimo. Rytuose ji ribojasi su Laumalių, pietvakariuose – su Žygų, vakaruose – su Dupulčių kaimų žemėmis, o pietryčiuose – su valstybiniu Žalgirio mišku. Išilgai kaimo, lygiagrečiai keliui, teka kairysis Akmenos upės intakas Jaurykla, į kurią pietvakarinėje Kukoriškių dalyje įteka iš Žalgirio miško atitekantis bevardis kairysis intakas. Pietvakariniame žemių pakraštyje abipus Jauryklos auga nedidelis Baltaneikio (Paltaneikio) miškas, kurio vakarinė dalis priklauso Dupulčiams.
Archeologiniai radiniai leidžia teigti, kad pirmieji žmonės kaimo žemėje pasirodė dar II tūkstantmetyje prieš Kristų. Apie tai liudija 1929 m. laukuose rastas 7,5 cm ilgio gludinto akmens kirvis su 5 cm pločio ašmenimis ir išgręžta 2 cm skersmens skyle kotui įstatyti, kurį Dupulčių kaimo gyventojas D. Juškevičius 1935 m. dovanojo besikuriančiam Kretingos muziejui. Matyt, šį kirvį pametė arčiau Baltijos jūros gyvenę klajokliai medžiotojai, užklysdavę ir į Kretingos apylinkes.
Kukoriškių nausėdija susiformavo XVIII amžiuje plėšininėje iškirsto Degimų miško, priklausančio Kretingos dvarui, žemėje. Pirmą kartą ji paminėta 1771 metų Kretingos grafystės inventoriuje. Tai buvęs užusienis – ne valakiniame-gatviniame kaime tarp dvaro žemių įsikūrusi vienkieminių ūkių gyvenvietė, priklausanti Kretingos grafystės Kurmaičių vaitijos Bliūdsukių laukininkijai.
Ankstyviausiuose rašytiniuose šaltiniuose vietovardis lenkų kalba rašomas „Kucharzyszki“. Tai leidžia manyti, kad kaimo vardas kilo nuo lenkiško žodžio „kucharz“, kuriuo vadinamas virėjas. Šis žodis atkeliavo ir į lietuvių kalbos tarmes. Tačiau tarmiškai „kukoriumi“ buvo vadinamas ne tik virėjas, bet ir didelis medinis šaukštas, kuriuo puode šeimininkė maišydavo verdantį maistą. Iki šių dienų kukoriumi arba kukoru, kitaip – kokoru, vadinamas ant riebalais išteptos skardos krosnyje arba orkaitėje kepamas bulvių tešlos su kopūstų arba maltos mėsos įdaru senovinis lietuvių valgis. XIX amžiaus antrosios–XX amžiaus pirmosios pusės šaltiniuose kaimas dar vadinamas „Kukuriškiais“, o ši vardo forma siejama su lietuvišku terminu „kukuras“ – nugaros dalis ties sprandu, kupra, kukštera.
1771 metais Kukoriškiuose gyveno 4 baudžiauninkai – Jurgis Valutis, Pranciškus Gliožerevičius, Dovydas Rimkus ir Jurgis Lumkutis su šeimomis. Jie naudojosi 38 margais (beveik 27 ha) ariamos žemės, 83 margais ir 25 rykštėmis (daugiau kaip 59 ha) miško ir šienaujamų pievų, už kurias Vilniaus vyskupo, kunigaikščio Ignoto Jokūbo Masalskio valdomam Kretingos dvarui mokėjo činšą.
Nuo gyvenvietės atsiradimo jos gyventojai priklausė vienuolių bernardinų administruojamai Kretingos katalikų parapijai ir lankė Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai ir šv. Pranciškaus Serafiniečio bažnyčią.
Įdomu tai, kad XIX amžiuje kaimas turėjo kitą vardą – Kelmiškiai. Kretingos parapijos bažnytines knygas tyrinėjantis Vilniuje gyvenantis kraštietis, pedagogas Robertas Bitinas aptiko, kad ankstyviausia naujasis vardas paminėtas 1826–1827 metų mirties metrikų knygose, kuriose padaryti įrašai apie Antano Albrechto, Juozapo Beržanskio ir Kazimiero Šauklio iš Kelmiškių kaimo mirtį.
1845 metų Kretingos parapijiečių sąraše taip pat minimi Kelmiškiai (rus. Кeльмишки), kuriuose stovėjo 3 sodybos. Vienoje jų gyveno Vladislovas Benikas su žmona Stanislava Marijona, sūnumis Jonu, Vincentu, Juozapu ir Leonardu, dukromis Marijona ir Ona. Pas juos tarnavo samdinė Ona Baužienė, gyvenusi su mažametėmis dukromis Ona ir Marijona. Kitoje sodyboje ūkininkavo Pranciškus Beržanskis su žmona Rozalija, sūnumi Antanu, dukromis Antanina, Ona ir Magdalena, ūkio darbams samdę bernus Juozapą Bočkų ir Pranciškų Spucį. Trečiojoje sodyboje šeimininkavo Leonardas Lukomeckis su žmona Antanina, sūnumi Pranciškumi ir dukra Magdalena. Pas juos samdiniais tarnavo Aloyzas Žobakas, Antanina Barisaitė, Rozalija Lipatraitė ir Marijona Ivanova.
1846 metais Vilniuje pasirodė istorinis-statistinis veikalas „Telšių apskrities, esančios Kauno gubernijoje, senojoje Žemaičių kunigaikštystėje, aprašymas“ (lenkų kalba), kuriame vėl minimas Kukoriškių (lenk. Kukoryszki) kaimas. Pasak veikalo sudarytojo Mykolo Gadono, jame buvę 12 dūmų, t. y. baudžiauninkų sodybų. Panašu, kad autorius supainiojo statistinius duomenis, nes Kretingos parapijos 1857 m. vizitacijos akte nurodyta, kad Kukoriškių užusienyje yra 3 sodybos. Jose gyveno Jono Beniko (anksčiau minėto Vladislovo Beniko vyriausiojo sūnaus), Pranciškaus Beržanskio ir Leonardo Lukomeckio šeimos, kurioms priklausė 10 vyrų ir 14 moterų.
Panašu, kad abi kaimo pavadinimo formos buvo naudojamos iki 1861 metų pobaudžiavinės teritorinio-administracinio suskirstymo reformos, po kurios gyvenvietė oficialiai vadinta Kukoriškiais (rus. Кукyришки, Кукoришки).
Abu kaimo vardai pateko į XIX a. viduryje–XX a. pradžioje sudarytus karinius topografinius žemėlapius. Iki baudžiavos panaikinimo apie 1850–1861 m. Rusijos imperijos armijos generalinio štabo karininkų parengtame ir 1868–1900 m. išspausdintame Kretingos apylinkių žemėlapyje kaimas tebevadinamas Kelmiškiais (rus. Кальмишки). Tą patį vietovardį (Kjeliniszki) randame ir pagal rusiškus žemėlapius Prūsijos karalystės topografų sudarytame ir 1904 m. išspausdintame Kretingalės apylinkių žemėlapyje.
Kitame apie 1872–1900 m. Rusijos topografų sudarytame ir Vokietijos generalinio štabo Pirmojo pasaulinio karo metais patikslintame bei 1918 m. išspausdintame Kretingos apylinkių žemėlapyje ta pati vietovė vadinama Kukoriškiais (rus. Кукoришки, lenk.-vok. Kukoryszki).
Kukoriškiais (vok. Kukorischki) kaimas vadinamas ir 1912 m. parengtame bei 1941 m. patikslintame Kretingalės apylinkių topografiniame žemėlapyje.
Kol kas lieka neaišku, dėl ko kaimo pavadinimas „Kukoriškiai“ XIX amžiuje buvo pakeistas „Kelmiškiais“, o vėliau – sugrąžintas.
Įkūrus 1861 m. luominę valstiečių savivaldą, Kukoriškiai su Bliūdsukiais, Dupulčiais, Slučkais, Miežečiais, Petreikiais ir Grykšiais sudarė vieną kaimo bendruomenę, priklausiusią Kretingos valsčiaus Daktarų seniūnijai. Vykdant pobaudžiavinę žemės reformą, laisvoje žemdirbystei tinkamoje žemėje iki XX a. pradžios susiformavo dešimt naujų ūkių, kuriems priklausantys siaurais rėžiais išmatuoti žemės sklypai buvo išsibarstę po visą kaimą.
Kraštiečio Roberto Bitino duomenimis, tarp 1877 ir 1908 metų kaime mirė 30 gyventojų. Tuo metu Kukoriškiuose gyveno Norvilų, Galdikų, Žilių, Bružų, Dočkų, Bončkų, Kniežų, Buivydų, Katkų, Beržanskių, Juškių, Šeirių, Jonučių, Žiaušių, Mažionių ir Slušnių šeimos.
1923 metais vykusio visuotinio Lietuvos apgyvendintų vietovių surašymo metu Kukoriškiuose buvo registruota 13 ūkių ir 73 gyventojai. Greta katalikų, kaime gyveno ir evangelikų liuteronų šeimos. Prasidėjus Lietuvos žemės reformai, 1927 metais ariama, o 1935 metais – bendrųjų ganyklų, žemė buvo išskirstyta į vienkieminius ūkius.
Nuo Kukoriškių įsikūrimo kaimas turėjo savo kapines, veikusias šiaurės vakarinėje jo dalyje, bendrų ganyklų žemėje, kuri tarpukario Lietuvos žemės reformos metu pateko į Onos Šeirienės žemės sklypą. Tai buvo apie 19 m ilgio šiaurės–pietų kryptimi ir 15 m pločio smėlio kalnelis, kuriame, pasak gyventojų, laidotos 1709–1711 metų Didžiojo maro ir vėliau iki 1920 m. siautusių įvairių užkrečiamų ligų (šiltinės, ispaniškojo gripo, dizenterijos ir kt.) epidemijų aukos – daugiausia vaikai ir senyvo amžiaus asmenys. Mirusiųjų atminimą saugojo ąžuolinis monumentalus kryžius, kuris 1951 m. buvo nupjautas ir sukūrentas.
1944 metais Vokietijos kariai palei kapinių rytinį kraštą iškasė apkasų tranšėją, kurioje ruošėsi gintis nuo puolančios Raudonosios armijos karių.
Prasidėjus pirmajai sovietų okupacijai, 1941 m. Kukoriškius paliko į Vokietiją repatrijavę Adomas Lenkis, valdęs 10 ha žemės, Martynas Jurjonas, ūkininkavęs 14 hektarų sklype, ir Mikas Trakys, turėjęs 8 ha žemės. Jų ūkiuose įsikūrė Mikas Lipšys, Antanas Bončkus ir Kazys Šilas.
Po Antrojo pasaulinio karo sovietams pradėjus tremti lietuvius į Rusijos gilumą, 1949 m. balandžio 21 d. iš Kukoriškių į Irkutsko srities Sibiro Usolės rajoną buvo išvežti Stepas Knieža su žmona Cicilija, o 1951 m. spalio 2 d. į Krasnojarsko krašto Ačinsko rajoną ištremta Adomo Kikilio šeima: žmona Elzė, sūnus Renaldas ir duktė Rūta. Abi šeimos iš tremties paleistos tik 1958 metais.
Pokariu kaimo vardas buvo rašomas dvejopai. Kai kuriuose dokumentuose ir 1959 metų administracinio-teritorinio suskirstymo žinyne jis oficialiai vadinamas „Kukuriškiais“, o kituose dokumentuose ir 1976 metų administracinio-teritorinio suskirstymo žinyne pavadintas tradiciniu vardu „Kukoriškiais“.
Sovietmečiu kaimas priklausė kolektyviniam ūkiui „Švyturys“. Vėliau didesnioji dalis buvo priskirta Minijos tarybiniam ūkiui, o vakarinis pakraštys – Kretingos vaismedžių medelynui. Šiuos du ūkius sujungus, kaimo žemė iki Atgimimo laikų buvo Kretingos sodininkystės tarybinio ūkio teritorijos dalimi.
Vykstant sovietinei melioracijai, didžioji dauguma gyventojų XX a. 8 dešimtmetyje buvo iškeldinta, o jų sodybos nugriautos. Melioratoriai kaimą ir senąsias kapines suarė ir pavertė dirbamais kolūkio laukais.
Nuo vietovardžio išbraukimo iš gyvenamųjų vietovių apskaitinių duomenų ir galutinio kaimo sunaikinimo išgelbėjo prasidėjęs Atgimimas. Šiuo metu Kukoriškiuose tarp Kretingos gatvės ir Jauryklos upelio stovi pora sodybų. 2011 metais kaime gyveno 2 gyventojai, nors 2001 metais buvo surašyta 12 asmenų. Vienoje iš sodybų veikia kaimo turizmo sodyba „Kukoriškių pirtis“.

Julius KANARSKAS
Istorikas, Kretingos muziejus

Skaityti 45 kartai

Palikite komentarą

Įsitikinkite, kad įvedėte reikalingą informaciją, kur nurodyta (*). HTML kodas nėra leidžiamas.

Kalendorius

Birželis 2019
S Pr A T K P Š
1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30

Mes Facebooke

Paieška tinklapyje