Savireklama

SENOSIOS ĮPILTIES PILIES KALNAS

  • %PM, %24 %674 %2017 %15:%Spa

Julius KANARSKAS

istorikas, archeologas, Kretingos muziejus

Senosios Įpilties kaime netoli Šventosios upės stūkso vienas įspūdingiausių ir didingiausių Šiaurės vakarų Lietuvos piliakalnių – Pilies kalnas. Ant jo priešistoriniais laikais stovėjusi Impilties pilis buvo svarbi kuršių tvirtovė, Duvzarės žemės sostinė. Piliakalnis mena tragiškus 1263 metų įvykius, kai krikšto ir Livonijos ordino globos atsisakę ir sąjungininkų palikti likimo valiai pilies gynėjai iki paskutiniojo kario priešinosi tvirtovę apgulusiems ir sudeginusiems kryžiuočiams.
***
Senosios Įpilties Pilies kalnas – vienas gražiausių Kretingos rajono piliakalnių, menantis didingą ir tragišką VII-XIII amžiais pilyje gyvenusių kuršių istoriją. Piliakalnis krantinio tipo, įrengtas Įpilties upelio, kartografinėje medžiagoje vadinamo dar Juodupiu, dešiniajame krante, vingio puslankiu apjuostame aukštumos pakraštyje, į rytus nuo santakos su Šventąja. Aukštumos šlaitai statūs, formuoti žmonių rankomis, 6-10 metrų aukščio, rytų, pietų ir pietvakarių pusėje leidžiasi į platų ir gilų upelio slėnį, kuriame dabar tyvuliuoja buvusio vandens malūno tvenkinys.
Piliakalnio aikštelė ovali, ištęsta šiaurės rytų-pietvakarių kryptimi, 60 metrų ilgio ir 40 metrų pločio, iš visų pusių apjuosta žiedinio pylimo. Šiaurės vakarų pusėje esanti ir pilies kiemą nuo aukštumos skirianti pylimo dalis plati ir aukšta, ties pagrindu 36-40 metrų pločio ir 8-10 metrų aukščio. Nuo upelio pusės palei aukštumos kraštą supilta pylimo dalis daugiau kaip perpus žemesnė ir siauresnė: 15 metrų pločio ir iki 3 metrų aukščio. Pylimo kauburiu eina iki 3,3 metro pločio ir 0,6 metro gylio griovys, kuris seniau buvęs daug gilesnis. Piliakalnio pietvakarinėje ir rytinėje dalyje buvę vartai: pirmieji skirti įvažiuoti į pilį, o antrieji – prieiti prie upės.
Į šiaurę-šiaurės vakarus nuo piliakalnio, tarp Įpilties ir jo dešiniojo intako Graistupio rytuose bei Šventosios upės vakaruose 5 hektarų plote išliko papėdės gyvenvietės kultūrinis sluoksnis.
Aplinkoje dominuojantis masyvus žiedinis pylimas nuo seno traukė žmonių akį ir dėmesį. Įpiltiškiai iš kartos į kartą jį vadino Pilies kalnu. XIX amžiuje jų atmintyje dar buvo užsilikę atsiminimai apie XVII ir XVIII amžiais vykusius Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės karus su Švedija, todėl įpiltiškiai buvo įsitikinę, kad piliakalnį supylė kraštą užėmę švedai, pasistatę čia savo pilį. Pasakojama, kad „ir dabar tame pylime esą ištaisyti kambariai, kuriuos tada pasidarę švedai“.
Piliakalnis pažymėtas seniausiame kaimo žemių plane, kuris saugomas 1779-1781 metais sudarytame Palangos seniūnijos inventoriuje. Planas liudija, kad į vakarus, šiaurę ir pietryčius nuo piliakalnio driekęsi laukai XVIII amžiuje buvo vadinami Papiliu, o į šiaurę nuo Papilio plytėjo Rimkiškių, Graistupio ir Gurlės laukai, o dabartinio miško vietoje – Gurlės ganyklos.
Rimkiškių vietovę XX amžiuje pradėta vadinti Rimkais, kuriuos vietos gyventojai siejo su Senosios Įpilties kaimo ištakomis. Pasakojama, kad šioje vaizdingoje aukštumoje tarp Šventosios ir Graistupio upių bei nuo Margininkų brastos per Šventąją iki Įpilties upės senovėje klestėjo Rimkų, pasak kitų – Elijos, miestas, kurį sudegino į Žemaitiją įsiveržusi švedų kariuomenė. Švedus išvijus, į gimtąsias vietas grįžę gyventojai nedrįso kurtis sunaikintoje gyvenvietėje ir kitapus Įpilties upelio įkūrė Įpilties kaimą. Kaimui augant ir plečiantis dirbamos žemės plotams, jo žemė, esą, buvusi padalinta pusiau: senasis kaimas imtas vadinti Senąja Įpiltimi, o nausėdija – Naujosios Įpilties kaimu.
XIX amžiaus pabaigoje piliakalniu susidomėjo senovės tyrinėtojai. 1899 metais jį veikale „Kauno gubernijos archeologinis žemėlapis“ aprašė ir pažymėjo Vilniaus senienų muziejaus vedėjas Fiodoras Pokrovskis. Piliakalnis taip pat pateko į 1928 metais išleistą Petro Tarasenkos veikalą „Lietuvos archeologijos medžiaga“. Labiausiai piliakalnį išgarsino 1933-1934 metų archeologiniai tyrinėjimai, kuriuos vykdė iš Kretingos kilęs archeologas, gydytojas, Karo sanitarijos tarnybos ir Vytauto Didžiojo karo muziejaus viršininkas, generolas leitenantas Vladas Nagevičius. Tyrimų metu buvo atidengtas apie 1 000 kv. m plotas, padarytas skersinis abiejų pylimų ir aikštelės pjūvis, ištirta pagrindinių pilies vartų vieta.
Pylimo tyrinėjimai pateikė svarbių duomenų apie piliakalnio įtvirtinimus, parodė, kad pylimas buvo pilamas ir tvirtinamas aštuonis kartus. Pirmaisiais amžiais po Kristaus piliakalnis žymesnių įtvirtinimų neturėjo, nuo aukštumos buvo atskirtas gulsčių rąstų tvora, kurią prilaikė vertikaliai įkalti stulpai. Medinei užtvarai sudegus, buvo pradėtas pilti pylimas. Iš pradžių jis buvo 1,5 metro aukščio ir 2,5 metro pločio, sukrautas iš stambių akmenų. Vėliau pylimas buvo nuolat aukštinamas ir plečiamas į išorę, užpilant molio sluoksnį. Pylimui panaudoti akmenys, pušų, beržų, drebulių ir kitų medžių rąstai. Kiekvieną kartą pylimo viršuje būdavo pastatoma medinė užtvara, o paviršius grindžiamas akmenimis.
Pagrindiniai vartai buvę įrengti pietvakarinėje pilies dalyje, tarp didžiojo ir mažojo pylimų. Tai buvo 8 metrų ilgio, 3 metrų pločio ir 1,8 metro aukščio tunelis, kurio sienos buvusios sustiprintos dviem eilėmis, statmenai vienas greta kito įkastų, vietomis vienas su kitu sukaltų iki 30 cm storio ąžuolinių stulpų. Iš viršaus tunelį dengė 25­40 centimetrų skersmens išilginių rąstų lubos, ant kurių skersai buvo sukrauta apie 30 rąstų. Šiems vartams sudegus, gaisravietė buvusi užpilta 1,6 metro storio žemių sluoksniu ir išgrįsta akmenų grindiniu.
Pilies kieme rasta daug lipdytos ir žiestos keramikos šukių, kovas su kryžiuočiais menančių vėlyvojo geležies amžiaus geležinių strėlių antgalių, apie prekybinius ryšius su Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste liudijantis sidabrinis lietuviškas ilgasis ir kitų radinių.
Apie archeologinius tyrinėjimus plačiai rašė Lietuvos spauda, jų stebėti vyko ekskursijos, valstybės ir visuomenės veikėjai, tarp kurių buvo ir Lietuvos prezidentas Antanas Smetona. Apsilankiusiems Laukžemės šauliams generolas Vladas Nagevičius pavedė piliakalnį globoti ir pasiūlė šaulių būrį pavadinti „reikšmingu Impilties vardu, kuris visada primins, kad senovės lietuviai gynė savo kraštą nuo priešų“ (Trimitas, 1937 08 30, p. 687). Pilies vartų tyrinėjimus stebėjęs Latvijos mokslų akademijos narys, archeologas, profesorius Francis Aleksandras Baluodis ištarė pranašiškus žodžius, kad „Įpilties pilies vardai ateityje bus kiekviename archeologijos vadovėly minimi“ (Lietuvos aidas, 1934, nr. 188).
Tyrinėjimų metu nustatyta, kad piliakalnis įrengtas I tūkstantmečio pradžioje ir naudotas iki XIII amžiaus vidurio. Jame lokalizuojama XIII amžiaus rašytiniuose šaltiniuose minima Impilties pilis.
Kovų su vikingais laikais IX-X amžiais Impilties pilis tapo svarbia kuršių tvirtove, kuri XI-XIII amžiais buvo pagrindinis Duvzarės (Dvižarės) administracinis, ūkinis ir gynybinis centras, šios kuršių žemės, plytėjusios tarp jūros ir Šventosios upės, sostinė. Impilties, lotyniškai – Empilten, vardas pirmą kartą paminėtas Kuršo vyskupo Henriko 1253 metų balandžio 5 dienos rašte Livonijos ordino krašto magistrui Andriui fon Štirlandui dėl pietinių kuršių žemių pasidalijimo. Rašytiniai šaltiniai liudija, kad pietinį Kuršą kryžiuočiai užėmė ir apkrikštijo 1252 metais, o kitais metais pradėjo žemių dalybas. Pagal dalybų aktą Impiltis atiteko Livonijos ordinui.
Vietovės pavadinimas liudija, kad jai vardą davė pats piliakalnis, kuris buvo supiltas (impiltas) senųjų šio krašto gyventojų kuršių rankomis. Istoriniuose šaltiniuose minimą Impiltį sudarė ne tik Pilies kalne stovėjusi tvirtovė, bet ir priešais ją beveik 5 hektarų plote plytėjusi papėdės gyvenvietė. Šalia gyvenvietės prie Graistupio ir Įpilties santakos stovėjo silpniau įtvirtinta pilis, saugojusi papėdės gyvenvietę iš rytų pusės ir turėjusi pristabdyti minėtų upelių pakrantėmis artėjančius priešo būrius. Didžiausias pavojus tvirtovei grėsė nuo Šventosios upės pusės. Todėl ir jos pakrantėje toliau nuo papėdės gyvenvietės, tvirtovės teritorijos avangarde buvo pastatyta kita medinė pilis su priešpiliu. Jos įgula saugojo brastą per Šventąją ir turėjo sustabdyti netikėtą priešo puolimą, suteikdama laiko tvirtovės įgulai pasiruošti ilgai gynybai ir apgulčiai.
Prie Graistupio upelio ant Aukuro akmens šalia papėdės gyvenvietės vykdavo pagonių kulto apeigos, o pagrindinė tvirtovės šventykla stovėjo ant Alkos kalno, esančio ties Įpilties ir Alkupio santaka. Žuvę gynėjai ir mirę gyventojai buvo laidojami keliose vietose, kurios supa Pilies kalną iš šiaurės, šiaurės rytų, pietų ir vakarų pusių. Kol kapinynai nėra detaliau tyrinėti, nėra aišku, kuriuo istoriniu laikotarpiu jie veikė. Turimomis žiniomis, Impilties tvirtovės gynėjai X-XIII amžiais laidoti prie Graistupio, netoli papėdės gyvenvietės. Mirusiųjų kūnai buvo iškilmingai sudeginami, o degintiniai kauliukai su įkapėmis ir laužo liekanomis supilami į negilias, ovalo formos duobes.
Po Durbės mūšio 1260 metų liepos viduryje kuršiams atsimetus nuo krikščionybės ir sukilus, Impiltis tapo viena iš svarbiausių sukilėlių pilių. Sukilusius kuršius į krikščionybę kryžiuočiai ėmėsi atversti ugnimi ir kalaviju. Kronikininkas rašo, kad kryžiuočiai sukilusiame Kurše „turėjo daug darbo su kovomis, bet Dievo valia mažai į tai tekreipė dėmesio. Kuršiai turėjo daug pilių; kol juos išmušė iš tų pilių, ne vienam buvo sudaužyta galva. Nuo Dauguvos buvo padarytas ne vienas karo žygis į Kuršą“.
Skaudų smūgį sukilimas patyrė 1263 metais, kai Livonijos ordino krašto magistro Vernerio fon Breithauzeno vedami kryžiuočiai užėmė dvi atramines sukilėlių pilis – Kretingą ir Impiltį (lotyniškai – Ampilten), sudegindami „tas pilis ir ten surastuosius visus abiejų lyčių žmones“. Kitoje kronikoje rašoma, kad Impilties (vokiškai – Ampille) pilies įgula „pateko į rūpesčius ir tuoj pabėgo į Lietuvą. Nuo to laiko juos buvo galima dažnai matyti prie Klaipėdos, kur jie vykdė įvairius niokojimus“. Šios trumpos žinutės atskleidžia 1263 metais įvykusią Impilties tragediją. Ji liudija, kad pilies įgulą sudarė samdiniai, tikriausiai kuršiams į pagalbą atvykę sukilimą rėmę žemaičių kariai. Matydami, kad neatsilaikys prieš daug gausesnes kryžiuočių pajėgas, jie pilį su jos gynėjais ir gyventojais paliko likimo valiai ir pasitraukė į Žemaitiją (Lietuvą). Pasilikę kuršiai nepajėgūs buvo vieni atremti kryžiuočių, kurie ją nesunkiai užėmė, išžudė gynėjus ir beginklius gyventojus, o pilį sudegino. Manoma, kad jaunos moterys su vaikais buvo paliktos gyvos, nes juos kryžiuočiai vertino kaip karo grobį ir išsivesdavo su savimi. Moteris paversdavo vergėmis ar beteisėmis tarnaitėmis vokiečių pilyse ir šeimose, o vaikus auklėjo ir mokė vokiečių aplinkoje, ugdė iš jų karius ir tarnus Livonijos ordinui.
Paskutinįkart Livonijos ordino dokumentuose Impilties pilis (lotyniškai Ampilten, Ampillen) paminėta 1290 ir 1291 metais. 1290 m. gegužės 9 dieną dalį (8 unkus) Livonijos ordino magistrui priklausančios pilies žemės mainais už Klaipėdos vandens malūną kryžiuočiai perdavė Kuršo vyskupijai. Vyskupijai priklausančią žemę 1291 m. sausio 6 dieną padalijus vyskupui ir kanauninkams, prieš pusmetį gautas Impilties žemės sklypas tapo Kuršo vyskupo Emundo nuosavybe.
Vokiečiai Impilties pilies žeme disponavo iki XV amžiaus. Jai tapus didžiojo Lietuvos kunigaikščio nuosavybe, netoli kuršių pilį menančio Pilies kalno buvo įkurtas Senosios Įpilties kaimas, priklausęs Palangos seniūnijai. Manoma, kad jo kūrėjais tapo užsilikę senieji šios žemės gyventojai kuršiai ir į jų žemes atsikėlę žemaičiai.
Pradėjus arti ilgus šimtmečius dirvonavusią papėdės gyvenvietės teritoriją, žemdirbiai aptikdavo suanglėjusių rąstgalių, medžio anglių, apdegusio molio tinko. Tokiu būdu gimė legenda apie čia stovėjusį sudegintą Rimkų (Rimkiškių, Elijos) miestą.
XIX amžiuje piliakalnis pateko į Impilties palivarkui skirtą kaimo žemę. Palivarko sodyba iškilo kairiajame Įpilties upelio krante, šalia vandens malūno. Lietuvos žemės reformos metu palivarką panaikinus, o žemę išdalinus valstiečiams, didesnioji piliakalnio dalis pateko į Jono Martinkaus žemės sklypą, o kitą dalį 1935 metais valdė Juozapas Lengvis ir Jonas Urbonas. Visi trys 1935 m. liepos 27 dieną pasirašė pasižadėjimus piliakalnio neardyti ir neleisti to daryti kitiems asmenims.
Šiuo metu Senosios Įpilties piliakalnis su gyvenviete yra nacionalinio reikšmingumo lygmens valstybės saugomas kultūros paminklas, turintis archeologinį, istorinį ir kraštovaizdžio vertingųjų savybių pobūdį. Senosios Įpilties kaimo bendruomenės, jos vadovės Birutės Stalmokienės ir buvusio Darbėnų seniūno Edvardo Stalmoko rūpesčiu nuolat vyksta Impilties archeologinio paveldo objektų tvarkymo ir pritaikymo pažintiniam lankymui darbai: pastatytos kelio rodyklės, įrengtos stovėjimo ir poilsio aikštelės su informaciniais stendais, suformuoti priėjimo takai. Piliakalnis nesunkiai pasiekiamas, yra netoli Kretingos–Skuodo kelio.

Skaityti 63 kartai

Palikite komentarą

Įsitikinkite, kad įvedėte reikalingą informaciją, kur nurodyta (*). HTML kodas nėra leidžiamas.

Paieška tinklapyje

Kalendorius

Lapkritis 2017
S Pr A T K P Š
1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30

Mes Facebooke