Savireklama

JUDELIO TAICO NAMAS IR PRAMONĖS ĮMONĖS

  • %PM, %03 %734 %2017 %16:%Lap

Julius KANARSKAS

Kretingos muziejus

Rotušės aikštės vakariniame pakraštyje, prekybos centro „Senukai“ vietoje, iki Antrojo pasaulinio karo stovėjo medinis namas. Jame tarpukariu gyveno bendrovės „Taicas ir Šeras“ bendrasavininkis Judelis Taicas, veikė šios bendrovės ofisas, o kieme stovėjusiuose sandėliuose gamybinę veiklą plėtojo garsiausios to meto Kretingoje įmonės – arbatžolių svarstymo įmonė „Virdulys“ ir sacharino fabrikas „Malūnas“.
***
Turgaus aikštės vakariniame pakraštyje, į dešinę nuo XVIII amžiuje statyto akmenų mūro muitinės (vėliau – Ūkio banko) pastato, XIX amžiaus antroje pusėje buvo pastatytas medinis namas. Deja, istoriniai šaltiniai kol kas nutyli, kas buvo šio pastato statytojas ir kam jis buvo naudojamas. Greičiausiai tai buvo vieno iš žydų kilmės Kretingos verslininkų gyvenamasis namas su prekybai ar aptarnavimui skirtomis komercinėmis patalpomis.
Pastatas buvęs vienaukštis, stačiakampio plano, pastatytas skersai posesijos, ilguoju fasadu atsuktas į aikštę. Stovėjo ant aukšto akmenų mūro cokolio, liudijančio, kad po namu buvę įrengti rūsiai, naudoti maisto atsargoms ir prekėms saugoti. Pagrindinio fasado siena buvusi apkalta gulsčiomis, o galinių fasadų sienos ir frontonai – statmenomis lentomis. Stogas – gegninės konstrukcijos, dvišlaitis, dengtas degto molio čerpėmis. Virš kraigo ties viduriu kilo degtų plytų mūro kaminas. Šiaurinio fasado frontone būta poros langų, liudijančių, kad pastogėje buvusios mansardos tipo gyvenamosios patalpos.
Iki Pirmojo pasaulinio karo pagrindinio fasado nuo turgavietės pusės sienoje pastatas turėjo 5 stačiakampius šešių stiklų langus, o kairėje pusėje buvęs įrengtas įėjimas. Jo durys buvusios dvivėrės, filinginės, o virš durų – dviejų stiklų švieslangis. Prie įėjimo buvę mediniai laipteliai, skirti nuo aikštės pusės užlipti ant plačios medinės pakylos, kurią juosė ažūriniai turėklai. Nuo pakylos buvo galima pasigrožėti Turgaus aikštės panorama, palūkuriuoti eilėje prie durų arba pro jas patekti į vidų.
Apie 1920 metus namą su žeme ir kieme stovėjusiais ūkiniais pastatais įsigijo vienas iš tarpukario Kretingos pramonės įmonių kūrėjų, verslininkas Judelis Taicas. Jis pastatą šiek tiek pertvarkė: nutinkavo cokolį, prie senojo įėjimo į pastatą įrengė dvipusius tinkuoto mūro laiptus. Kitus tokius pat laiptus pastatė pagrindinio fasado dešinėje pusėje, o antrojo lango iš dešinės vietoje įrengė dar vieną įėjimą su dvivėrėmis durimis į name atidarytos kirpyklos patalpas.
J. Taicas gimė ir augo Darbėnų miestelio žydų šeimoje. Užaugęs vertėsi prekių ekspedijavimu, arkliais vežiojo įvairias paklausias prekes iš Liepojos uosto ir Muravjovo (Mažeikių) geležinkelio stoties, platino jas Salantų, Darbėnų ir Kretingos apylinkėse. Po karo persikėlė gyventi į Kretingą, su kretingiškiu verslininku Eniku Šeru apie 1920 metus įsteigė pramonės ir prekybos bendrovę „Taicas ir Šeras“, kuri užsiėmė smulkiąja gamyba ir prekyba.
Viename iš savo kieme buvusių ūkinių pastatų J. Taicas įrengė arbatžolių svarstymo įmonę „Virdulys“, o kitame – produkcijos sandėlį. Jos pavadinimą 1925 m. birželio 20 d. patvirtino Prekybos departamentas, leidęs arbatžolių produkcijai naudoti prekybinį ženklą su virdulio atvaizdu ir pavadinimu. Verslininko kieme tuoj už vartų virš sandėlio durų kabėjo didelė iškaba su užrašu: „ARBATOS IŠSVARSTYMO SANDĖLIS / „Virdulys“ / KRETINGA / Taico ir Šero / Kretingoje, Viešoji a. 2, Tel. N. 27“.
Arbatžoles verslininkas vežė iš Klaipėdos, į kurią jos atkeliaudavo laivais iš Sumatros (Indonezija), Ceilono (Šri Lanka) salų ir kitų Pietryčių Azijos kraštų. Kretingoje samdyti darbininkai jas svarstė, maišė su vietinėmis vaistažolėmis, fasavo ir pakavo. Iš čia produkciją išvežiodavo į Kretingos, Klaipėdos, kitų miestų ir miestelių krautuves.
Vėliau J. Taicas ėmėsi gaminti sachariną. Jis nupirko mašiną sacharino tabletėms spausti ir dyzelinį vidaus degimo variklį. Juos arbatžolių svarstymo įmonės priestate sumontavo iš Vokietijos atvykęs specialistas. Naujoji įmonė pasivadino Didžiosios Lietuvos saldžiųjų tablečių (vėliau – sacharino) fabriku „Malūnas“, o savo produkcijai žymėti naudojo vėjo malūno atvaizdą.
Fabrike nuolat dirbo du meistrai – iš pradžių Antanas Galdikas ir iš Kaišiadorių atvykęs Mykolas Staškevičius, vėliau – pastarasis su Adolfu Šakiniu, aptarnavę vidaus degimo variklį bei presus. Jiems padėti įmonės savininkas samdė 4–5 padienius darbininkus. Per dieną įmonė pagamindavo 100 kilogramų sacharino, kurį presavo vaistus primenančiomis mažytėmis tabletėmis ir fasavo į dėžutes po 120 tablečių. Dėžutes produkcijai fasuoti darė Klaipėdoje. Iš ten atveždavo ir medines dėžes, į kurias sukraudavo po 25 kg sacharino. Tarpukariu manyta, kad sacharinas yra daug sveikesnis už cukrų. Tik sachariną arbatai pasaldinti naudojo cukralige sergantys žmonės.
Verslininkui Enikui Šerui mirus, apie 1937 metus bendrovė buvo pavadinta „Taicas, Judelis ir Ko“. J. Taicas perėmė žvakių fabriką „Švyturys“, o iš verslininko Jono Eitavičiaus išsinuomotame pastate Birutės gatvėje įkūrė dar vieną įmonę – augalinių taukų fabriką „Plantage–Koks“.
J. Taicas vienas pirmųjų Kretingoje įsivedė telefoną ir įsigijo lengvąjį automobilį. Automobilį vairavo samdomas asmeninis vairuotojas, kuriuo dirbo kretingiškis Antanas Galdikas. J. Taico name veikusioje bendrovės būstinėje 1922 m. jau buvo telefono ryšys, naudotas verslo ir asmeniniams reikalams. Būstinėje dirbo samdomas buhalteris, tvarkęs visų firmai priklausančių gamybos įmonių finansinius ir statistinius dokumentus. Pasirodo, kad ir tais laikais buvo vedama dviguba buhalterija. Apskrities savivaldybės inžinierius Ignas Jablonskis prisimena, kad „visą Taico trijų fabrikų buhalteriją sudarė vos dvi knygos. Norėdamas sutikrinti tų „fabrikų“ veiklą, mokesčių inspektorius išsikviesdavo vienintelį „fabrikų“ apskaitos darbuotoją. Po vieno tokio patikrinimo inspektorius staiga vėl iškvietęs apskaitos darbuotoją. Čia vyriausias ir vienintelis apskaitos darbuotojas beskubėdamas pagriebęs kitas knygas, kuriose buvo rodomos visai kitos operacijos. Taip netyčia buvę išaiškinta, kad „vargšų“ Taico ir Šero trijų vyrų ir penkių moterų aptarnaujamų „fabrikų“ metinis pelnas – 150 000 litų! Kokią „premiją“ už žioplumą gavo buhalteris, nežinoma, tačiau apytuštė apskrities finansų skyriaus kasa iš karto pasipildė 60 000 litų. J. Taicui, be abejo, tai buvo tik smulkmena“ (Ignas Jablonskis. Ką mena malūnų užtvankos. Švyturys (Kretinga), 1967 m. rugpjūčio 20 d., p. 3).
Pagrindiniai J. Taico žaliavų ir produkcijos sandėliai bei parduotuvė veikė Klaipėdoje, Kepėjų g. 28, prie Šv. Jono bažnyčios. Čia firma vadinosi „Taitz ir Scheer“, vėliau – „Taitz, J. ir Ko“, o jos parduotuvėje pardavėja dirbo samdoma vokietė.
J. Taico sūnus Mauša Taicas taip pat sekė tėvo pėdomis. Kaune, Šiaulių gatvėje, jis turėjo kolonialinių prekių parduotuvę.
Po 1940 metų birželio okupacijos sovietų valdžia bendrovės „Taicas, Judelis ir Ko“ įmones nacionalizavo. Kretingoje įsikūrusi NKVD kariuomenės brigada J. Taicą iškraustė iš nuosavo namo, kuriame apsigyveno karinio dalinio politrukas – politinis vadovas. J. Taicas išvyko pas sūnų Maušą į Kauną. Nacistinei Vokietijai užėmus kraštą, 1941 m. J. Taicas buvo uždarytas Kauno gete, kuriame apie 1942 m. žuvo gaisro metu.
Kretingoje likę jo namai ir arbatžolių fasavimo bei sacharino gamybos įmonės pastatai sudegė per 1941 m. birželio 26 dienos gaisrą. Jų vietoje 1961 m. pastatytas tipinis mūrinis dviejų aukštų komercinės paskirties pastatas, kuriame veikė Kretingos rajono kooperatyvų sąjungos universalinė parduotuvė, o šiuo metu – Kretingos vartotojų kooperatyvo prekybos centras „Senukai“.

Skaityti 47 kartai Atnaujinta %PM, %03 %736 %2017 %16:%Lap

Palikite komentarą

Įsitikinkite, kad įvedėte reikalingą informaciją, kur nurodyta (*). HTML kodas nėra leidžiamas.

Paieška tinklapyje

Kalendorius

Lapkritis 2017
S Pr A T K P Š
1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30

Mes Facebooke