Savireklama

DINGUSI KRETINGA: SUNKIŲJŲ DARBŲ KALĖJIMAS

  • %AM, %10 %502 %2017 %11:%Gruo

Julius KANARSKAS

Kretingos muziejaus istorikas

Parašyti šį straipsnį paskatino mokytojos Irenos Zapalienės muziejui dovanota fotografija. Joje įamžinta grupė Kretingos sunkiųjų darbų kalėjimo tarnautojų, tarp kurių yra jos uošvis Juozapas Zapalis ir Nepriklausomybės kovų dalyvis Juozas Arlauskas. Prieš daugiau kaip 90 metų Bajoruose atidarytą ir 13 metų veikusią specialią pataisos įstaigą, kurioje kalėjo ir visuomenei naudingus pataisos darbus dirbo valstybės vardu kaltais pripažinti kriminaliniai ir politiniai nusikaltėliai, šiandien mena Klaipėdos gatvėje šalia garsiojo „Laisvės“ fabriko griuvėsių stūksanti visų pamiršta tvora su simboliniais kalėjimo vartais. Už tvoros dabar verda komercinis-ūkinis gyvenimas, o tarpukariu sprendėsi įvairios dorovės ir ideologijų asmenų likimai.
***
1892 metais iš Klaipėdos iki labiausiai į šiaurę nutolusio Vokietijos imperijos valstybinės sienos punkto atvedus geležinkelį, pasienyje su Rusijos imperijai priklausiusia Kretinga buvę Bajorų, Lampzaičių ir Šlažių kaimai 1895 m. buvo sujungti į vieną gyvenvietę, kuriai paliktas Bajorų (vok. Bajohren) vardas. Lampzaičių žemėje baigus 1907 m. statyti geležinkelio stoties pastatų kompleksą, šalia jo išaugo Bajorų miestelis.
Augant emigracijai iš Rusijos imperijos pro Vokietiją į Jungtines Valstijas ir kitus užjūrio kraštus, plečiantis prekybiniams kontaktams tarp abipus sienos esančių prekybos centrų, žmonių ir krovinių judėjimui per valstybinę sieną kontroliuoti netoli geležinkelio stoties vokiečiai iki 1911 m. Bajoruose pastatė tinkuoto mūro dviejų aukštų karantino pastatą, o šalia jo – vieno aukšto sienos perėjimo kontrolės punktą su erdvia sale.
Klaipėdos kraštą 1923 m. prijungus prie Lietuvos, pirminę paskirtį ir funkciją praradusius pastatus įsigijo šalia stovėjusio viešbučio-restorano bendrasavininkiai Dorfmanas ir Telkė. 1925 m. abu pastatus iš jų už 60 000 litų įsigijo Lietuvos Vyriausybė, nutarusi Bajoruose įsteigti Kretingos sunkiųjų darbų kalėjimą. Jame nuspręsta izoliuotus nuo visuomenės kalinti valstybės vardu kaltais padarius nusikaltimą pripažintus ir laisvės atėmimo bausme už kriminalinius ir politinius (antivalstybinius) nusikaltimus nubaustus asmenis.
Iki tol Kretingoje nebuvo nuolatinio kalėjimo. Iš pradžių suimti nusikaltėliai buvo laikomi apskrities savivaldybės išsinuomotuose rūsiuose advokato Jono Kentros namuose, vėliau – Aušros gatvėje (dab. Rotušės aikštės šiaurės rytinėje dalyje) veikusioje Kretingos nuovados areštinėje (daboklėje), o apskrities policijos vadui persikėlus į Lietuvos ūkio banko pastatą, stovėjusį dabartinio nenaudojamo „Gintaro“ restorano vietoje, pagrindinė areštinė veikė šio pastato rūsiuose. Net esant karinei padėčiai kalinių nebuvo itin daug. Kretingos areštinėje 1921–1925 m. pabuvojo 89 kaliniai, iš kurių 1921 m. buvo kalinami 3, 1922 m. – 7, 1923 m. – 14, 1924 m. – 28, 1925 m. – 37 asmenys. Pavojingi kriminaliniai nusikaltėliai ir už antivalstybinę veiklą nuteisti politiniai kaliniai buvo vežami į Šiaulių arba Kauno, rečiau – Raseinių kalėjimus.
Bajoruose steigiamas kalėjimas buvo skirtas Vakarų Žemaitijos regione – Kretingos ir Klaipėdos apskrityse – nuteistiems kaliniams laikyti. Kalėjimo kameros su karceriu įrengtos karantino pastate, kuris labiausiai tiko kalėjimo paskirčiai. Jo langai buvo sumažinti ir susiaurinti, įdėtos tvirtos grotos. Kalėjimo pastatas su į šiaurę nuo jo buvusiu sienos perėjimo kontrolės punkto pastatu buvo sujungtas aukšta betonine tvora su masyviais, plačiais, aukštais ir aklinais dvivėriais vartais. Visa kalėjimo teritorija buvo apjuosta aukšta aklina betonine siena, o aptvaro kampuose, prie vartų ir prie kalėjimo pastato įrengti sargybos bokšteliai. Naujoji kalinimo įstaiga oficialiai pavadinta Kretingos sunkiųjų darbų kalėjimu, kuris pradėjo veikti 1926 m. vasario 1 d.
Pirmaisiais 1926 m. kalėjime buvo laikomi 65 asmenys: 27 nuteisti sunkiesiems darbams, 33 – paprasto kalėjimo, o 5 – areštuoti. 1933 m. jame buvo 628 kaliniai: 553 vyrai ir 75 moterys. Pagrindinę kontingento dalį sudarė kriminaliniai nusikaltėliai, o taip pat vadinami politiniai kaliniai, t. y. už priešvalstybinę veiklą nuteisti aktyviausi komunistinio ir nacistinio pogrindžio dalyviai. Sovietinių šaltinių duomenimis, iš viso 1926–1939 m. kalėjime pabuvojo apie 200 komunistinio pogrindžio dalyvių: iki 1932 m. daugiausia moterų-„revoliucienierių“, o 1937–1939 m. – 41 vyras-„revoliucionierius“. Tarp Bajoruose pabuvojusių politinių nusikaltėlių reikėtų paminėti vėliau sovietinės Lietuvos Ministrų tarybos pirmininku ir švietimo ministru tapusį Mečislovą Gedvilą, prokomunistine veikla tarpukariu garsėjusius mosėdiškius „revoliucionierius“ Vaclovą, Joną ir Enriką Jurgaičius, vieną pirmųjų Karlo Markso veikalo „Kapitalas“ vertėjų į lietuvių kalbą Benjaminą Fogelevičių, Lietuvos socialistų revoliucionierių maksimalistų sąjungos narę, spaudos darbuotoją, sovietmečio politinę veikėją Michaliną Meškauskienę.
Kalėjime pabuvojo 1933–1934 m. Klaipėdos krašte veikusių pusiau slaptų nacistinių organizacijų – Krikščionių socialistų darbininkų sąjungos (jos įkūrėjo Teodoro Zaso vardu vadintos zasininkais) bei krašto nacių vado, veterinoriaus Ernsto Noimano vadovaujamos Klaipėdos krašto socialistinės tautos sąjungos nariai, organizavę sukilimą siekiant atplėšti Klaipėdos kraštą nuo Lietuvos. Kaune vykęs Karo teismas 1935 m. kovo 16 d. nacių vadus Ernstą Noimaną, Vilį Bertulaitį nuteisė kalėti po 12 metų, Teodorą Zasą – 8 metus, o kitus aktyvius narius – nuo pusantrų iki šešerių metų. Iš viso buvo nuteisti 87 asmenys, o ilgiau kalėti liko 76 asmenys. Nemaža jų dalis, tarp kurių – Teodoras Zasas ir Ernstas Noimanas, spaudžiant nacistinės Vokietijos valstybės vadovams, jau 1937–1938 m. buvo amnestuota ir paleista į laisvę.
Kalėjimo kameros buvo erdvios, vienoje tilpo iki 25 žmonių. Pataisos įstaigos režimo nesilaikantys ir prižiūrėtojams nepaklustantys asmenys buvo uždaromi į karcerį. Kaliniai privalėjo dirbti visuomenei naudingus pataisos darbus. Moterys kalinės kiekvieną darbo dieną prižiūrėtojų buvo varomos pėsčiomis į darbus Tenžės slėnio durpyne, o javapjūtės ir rudens darbymečio metu dirbo apylinkės ūkininkų laukuose, kur pjaudavo javus, kasdavo bulves, pešdavo žąsis ir kt. Už darbą jos gaudavo po 30 centų per dieną.
Vyrai kaliniai dirbo kalėjimo teritorijoje veikusiose paminklų dirbtuvėse. Jie skaldė akmenis, gabesnieji iš akmenų kalė antkapius ir antkapinius paminklus, kryžius, o kiti tašė trinkeles keliams ir gatvėms grįsti, akmens bortelius kelkraščiams, gamino akmens skaldą ir pan. Antkapinius paminklus vadovybės nurodymu sustatydavo Klaipėdos gatvėje palei kalėjimo sieną, kad klientai galėtų pasirinkti jiems labiausiai patikusį. Iš čia jie keliaudavo į Kretingos ir Klaipėdos krašto kapines. Už parduotus paminklus ir kitus akmens gaminius gautos lėšos papildydavo kalėjimo iždą, iš kurio buvo mokamas atlyginimas kaliniams už atliktą darbą.
Paminklai taip pat buvo gaminami pagal išankstinius užsakymus. Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos Kretingos skyriaus užsakymu 1928 m. buvo pagamintas ir lapkričio 23 d. iškilmingai Kretingos II kapinėse atidengtas lietuviško rudo granito obeliskas prie 1927 m. rugsėjo 11 d. žuvusio Lietuvos kariuomenės kūrėjo savanorio, Kretingos policijos nuovados viršininko Kazio Grižo (1902–1927) kapo. 1932 m. notaro Jono Kentros lėšomis senosiose Kretingos parapijos kapinėse kaliniai įrengė prašmatnų granitinį kapą-mauzoliejų, kuriame amžinam poilsiui atgulė notaro žmona Felicija Kentrienė (1867–1932).
Bajorų kaliniai nutašė trinkeles, kuriomis 1937–1939 m. buvo grindžiami Kretingos miesto aikštė ir gatvės. Jų rankomis pagamintas buvo ir Žemaitės alėjos grindinys, kurį kelininkai šiemet išardė rekonstruodami gatvę.
Tokiu būdu atlikdami pataisos darbus kaliniai įgaudavo vertingus profesinius akmentašio įgūdžius. Kraštietis Romualdas Beniušis savo straipsnyje „Bajorų sunkiųjų darbų kalėjimo palikimas“ rašo: „Atlikusieji bausmę kalėjime, taip pat ir kriminaliniai nusikaltėliai, turėję kokybiškus akmens kalimo įrankius, kurie tada nemažai kainavo, buvo vertinami kaip patyrę akmentašiai ir be jokios atrankos buvo priimami į gerai mokamą darbą“ (Bernardinai.lt, 2012 m. lapkričio 23 d. Prieiga per internetą: http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2012-11-23-romualdas-beniusis-bajoru-sunkiuju-darbu-kalejimo-palikimas/91276).
Be paminklų dirbtuvių, prie kalėjimo veikė mažiau garsios baldų gamybos ir remonto dirbtuvės. Kalėjimo teritorijoje kaliniai iškasė nemažą kūdrą, kuri tebetelkšo buvusio „Laisvės“ fabriko teritorijoje.
Darbo diena, kaip ir visoje Lietuvoje, tuo metu trukdavo 10 valandų. Po darbo kaliniai turėjo laisvalaikį. Jo metu nuteistieji galėjo naudotis kalėjimo bibliotekos paslaugomis, skaityti joje sukomplektuotas knygas, žurnalus ir laikraščius. Sovietinėje literatūroje rašoma, kad laisvalaikiu kalėjime veikė nelegalus politinius kalinius vienijantis būrelis, kuris apie 1934 m. ėmėsi leisti slaptą sienlaikraštį „Akis į sieną“. Aktyviausia jo rengėja ir leidėja buvusi M. Meškauskienė.
Kalinių globa rūpinosi Lietuvių katalikių moterų draugijos Kretingos skyrius, o nuo 1938 m. – Bajorų skyrius.
Kalėjimo administraciją sudarė viršininkas, apie 20 prižiūrėtojų (tarp jų ir moterys-prižiūrėtojos), felčeris (gydytojas) ir kapelionas. Kalėjimo viršininku dirbo Korževskas, Morkus Akstinas, Šalkauskas. Prižiūrėtojais tarnavo Stankevičius, Kazlauskas, kretingiškiai Juozapas Zapalis, Leopoldas Kupšys, Nepriklausomybės kovų dalyvis, Vyčio Kryžiaus ir DLK Gedimino ordinų kavalierius, Klaipėdos sukilimo dalyvis Juozas Arlauskas ir kiti. Visi kalėjimo tarnautojai priklausė Lietuvos šaulių sąjungai ir sudarė Klaipėdos šaulių rinktinės Bajorų būrio branduolį.
Felčeriu dirbo Končius, o vėliau kalėjimo gydytoju buvo Kretingos apskrities ligoninės gydytojas Antanas Stropus. Kapelionu ilgesnį laiką tarnavo chorvedys, kunigas Tadas Budraitis. Kalėjimo teritorijoje įrengtoje koplyčioje kapelionas sekmadieniais ir kalendorinių švenčių metu laikydavo šv. Mišias, į kurias susirinkdavo kaliniai ir tarnautojai. Kunigas Tadas Budraitis buvo aktyvus chorinio dainavimo propaguotojas, todėl netruko surinkti Bajorų chorą.
Kalėjimas buvo gerai saugomas, tačiau kai kuriems nuteistiesiems pavykdavo pabėgti. 1930 m. spalio 15 d. iš jo paspruko 3 kaliniai. Vienas iš jų tuoj pat sugrįžo atgal, o Adomas Budrys iš Bliūdsakių (Kretingos vls., Kretingos apskr.) ir Stasys Urbonas iš Žemygalos (Betygalos vls., Raseinių apskr.) nutarė pasislėpti Latvijoje. Pakeliui Kretingos–Darbėnų kelyje jie apiplėšė Veitų kaimo (Skuodo vls., Kretingos apskr.) ūkininką Juozą Butkų, iš kurio, grasindami ginklais, atėmė piniginę. Stasys Urbonas Latvijoje buvo sulaikytas ir grąžintas į Bajorus, o Adomas Budrys po 25 dienų klajonių pats sugrįžo į kalėjimą. Pasak administracijos, „kalėjime plėšikui esą ramiau negu laisvėje. Dabar jis mielai atliksiąs bausmę – 2 metus ir 3 mėnesius kalėjimo ir bausmę, kokia bus priteista už padarytą plėšimą, dabar būnant laisvėj, laisvėn norėsiąs tik tada, kai jausis tikrai laisvas (Lietuvos aidas, 1930 m. lapkričio 17 d.).
Iš kalėjimo bėgo ne tik kaliniai. Susigundęs pinigais ir lengvu gyvenimu, su nusikaltėliais susidėjo kalėjimo prižiūrėtojas Kazlauskas. Jis tapo gudriu ir pavojingu plėšiku, subūrusiu savo gaują, kurios policijai ilgai nesisekė pagauti. Tik 1934 m. jis buvo susektas Darbėnuose ir per susišaudymą nukautas.
Vokietijai pareikalavus grąžinti Klaipėdos kraštą, 1939 m. kovo 22 d. kaliniai, kalėjimo biblioteka ir pagrindinis turtas buvo evakuoti į Šiaulių kalėjimą. Vokietijos kariuomenei kraštą aneksavus, į Bajorus atvyko čia kalėję Klaipėdos krašto naciai. Prie apleisto kalėjimo jie surengė antilietuvišką mitingą, po kurio Klaipėdos krašto nacių „fiureris“ Ernstas Noimanas pastatą padegė.
Išlikusios kalėjimo sienos su bokšteliais ir vartų vieta sovietmečiu buvo užkonservuotos ir nuo 1970 m. iki 1993 m. saugotos kaip vietinės reikšmės istorijos paminklas. Buvusių vartų vietoje buvo įrengti simboliniai betoniniai vartai su metalo skaičių data „1925 1939“, o priešais vartus esančiame granite iškaltas memorialinis užrašas: „Čia 1925–1939 m. Kretingos (Bajorų) sunkiųjų darbų kalėjime buvo kalinami Lietuvos revoliucinio judėjimo dalyviai“.

Skaityti 973 kartai

Palikite komentarą

Įsitikinkite, kad įvedėte reikalingą informaciją, kur nurodyta (*). HTML kodas nėra leidžiamas.

Kalendorius

Spalis 2018
S Pr A T K P Š
1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30 31

Mes Facebooke

Paieška tinklapyje