Savireklama

ŽYMIEJI KRETINGOS LITVAKAI

  • %PM, %07 %691 %2018 %15:%Saus

Julius KANARSKAS

Kretingos muziejus

Kretingos miestas nuo jo įkūrimo XVII amžiuje buvo daugiatautė gyvenvietė. Greta žemaičių jame gyveno vokiečiai, lietuvininkai, lenkai, latviai, rusėnai, rusai. Didžiausią tautinę bendruomenę XIX amžiuje–XX amžiaus pradžioje sudarė žydai aškenaziai, Lietuvoje dar vadinti litvakais. Jie atliko svarbų vaidmenį Lietuvos žydų (litvakų) kultūroje, paliko ryškius pėdsakus miesto ir krašto istorijoje.
Garsiausias visų laikų Kretingos litvakas yra Berekas Joselevičius. Jis gimė 1764 metų rugsėjo 17 dieną viename iš Kretingos Žydų Naujamiesčio namų, stovėjusių Akmenos upės saloje šalia miesto vandens malūno (dabartinės Birutės gatvės ir Malūno tako rajone), žydų prekybininko Juozapo (hebrajų kalba – Josepo) šeimoje. Tuo metu pavardės buvo duodamos pagal tėvo vardą, todėl gimęs hebrajiškai buvo pavadintas Dovo Bero ben Josepo (liet. Dovo Bero, sūnaus Juozapo) vardu. Oficialioje to meto Abiejų Tautų Respublikos lenkų kalboje jis tapo Bereku Joselevičiumi. Berekas – lenkų kalboje naudota vardo Beras forma, o Joselevičius – iš tėvavardžio (aškenazių naudotoje jidiš kalboje Juozapas vadintas Joseliu) suformuota pavardė su lenkiška priesaga „–ewicz“.
Manoma, kad mokslo pradmenis Dovas Beras ben Josepas įgijo Kretingos chedere – religinėje pradžios mokykloje, o vidurinio išsilavinimą siekė Telšiuose. Baigęs mokslus tapo Kretingos dvarininko ir Vilniaus vyskupo Ignoto Jokūbo Masalskio finansinių reikalų patikėtiniu, vertėsi arklių (žirgų) ir pašaro prekyba. Keletą metų gyveno Paryžiuje, kuriame išmoko prancūzų kalbą, susipažino su Vakarų Europos kultūra ir Prancūzijoje sklidusiomis laisvės, lygybės ir brolybės idėjomis. 1788 m. įsikūrė Varšuvos priemiestyje Pragoje, kurioje gyveno viena gausiausių Lenkijos žydų bendruomenių. Prasidėjus 1794 m. Tado Kosciuškos sukilimui, su kitu žydu Juozapu Aronovičiumi paskelbė atsišaukimą jidiš kalba, kuriame ragino Varšuvos žydus kilti į kovą prieš Rusijos imperijos kariuomenę ir valstybę išdavusius Targovicos konfederatus. Jis suformavo pirmąjį moderniojoje istorijoje žydų kavalerijos pulką, vadovavo jam gindamas Varšuvą nuo rusų karvedžio Aleksandro Suvorovo vadovaujamos Rusijos armijos puolimo.
Sukilimui pralaimėjus pasitraukė į Austriją, iš kurios 1798 m. persikėlė į Italiją ir įstojo į Napoleono armijos lenkų legionierių pulką. 1803 m. buvo paskirtas Hanoverio dragūnų pulko kapitonu ir apdovanotas aukščiausiu Prancūzijos apdovanojimu – Garbės legiono ordinu, kurį Napoleonas Bonapartas įsteigė 1802 metais.
Napoleonui nugalėjus Prūsiją ir jos valdytose buvusios Abiejų Tautų Respublikos žemėse 1807 m. įkūrus Varšuvos kunigaikštystę, tapo kunigaikštystės kariuomenės pulkininku, ulonų eskadrono vadu. Už karinius nuopelnus 1808 m. apdovanotas aukščiausiu Lenkijos apdovanojimu – karinės šlovės ordinu „Virtuti Militari“. Žuvo 1809 m. gegužės 5 dieną mūšyje su austrų husarais ties Kocku, netoli Liublino. Palaidotas pakelėje šalia Kocko. Virš jo kapo buvo supiltas pilkapis, ant kurio 1909 m., minint 100-ąsias žūties metines, pastatytas paminklinis akmuo.
37-iuose Lenkijos miestuose, tarp kurių – Varšuva ir Krokuva, Bereko Joselevičiaus vardu pavadintos gatvės. Minint jo žūties 200-ąsias metines, Lenkijoje ir Izraelyje 2009 m. išleisti pašto ženklai su karvedžio portretu.
Pasitinkant 250-ąsias Bereko Joselevičiaus gimimo metines, Jakovo Bunkos labdaros ir paramos fondas Medsėdžiuose šalia Platelių įrengtame Litvakų atminimo sode 2014 m. atidengė Karelijos granito atminimo ženklą, kurio statybą finansavo Karina ir Alenas Cimbleriai iš Didžiosios Britanijos. Iš pradžių šį tipinį atminimo ženklą buvo siūloma statyti Kretingoje, tačiau rajono savivaldybės rūpesčiu mieste 2015 m. iškilo klaipėdiškių architekto Vytenio Mazurkevičiaus ir skulptoriaus Gintauto Jonkaus sukurtas paminklas. Tai lietuvišką stogastulpį primenanti tripusė rausvo granito Laisvės kolona, kurią vainikuoja sukryžiuoti du kardai. Kolonos plokštumose pavaizduoti Lietuvos, Lenkijos ir Izraelio simboliai – Vytis, skydas su ereliu ir Dovydo žvaigždė, o papėdėje įbetonuota po memorialinę lentą su užrašais lietuvių, lenkų ir hebrajų kalbomis.
Tėvo pėdomis žengė Bereko Joselevičiaus sūnus Juozapas Berkovičius, gimęs 1789 m. Pragoje prie Varšuvos. Namie jis buvo auklėjamas pagal žydų tradicijas. 1809 m. įstojo į Varšuvos kunigaikštystės kariuomenę, dalyvavo kare su Austrija, taip pat Kocko mūšyje, kuriame žuvo jo tėvas. Tapęs leitenantu, 1812 m. su Napoleono kariuomene žygiavo į Rusijos imperiją, už karinius nuopelnus buvo apdovanotas Garbės legiono Aukso kryžiumi. Nuo 1819 m. Lenkijoje dirbo girininko padėjėju. Prasidėjus 1830 m. sukilimui prieš Rusijos imperiją, kartu su sūnumi Leonu tapo sukilėliu, kaip ir tėvas, organizavo žydus kavaleristus, 16-ką kartų buvo sužeistas. Numalšinus sukilimą pasitraukė į Austriją, iš kurios emigravo į Prancūziją, o vėliau – į Jungtinę Karalystę. Mirė 1846 m. Liverpulyje.
Svarbiausias vaidmuo žydų bendruomenėje teko rabinui. Rabinas buvo vyriausias bendruomenės dvasinis vadovas, mokytojas ir administratorius, kontroliavęs religines apeigas, turėjęs cheremo (ekskomunikos) teisę, atstovavęs žydams vietinės valdžios institucijose.
Vienas garsiausių rabinų buvo Elijas Beras Levinzonas, gimęs 1822 m. kretingiškių Izaoko Aiziko ir Treinos Levinzonų šeimoje. Užaugęs tapo įtakingu rabinu ir garsiu bankininku, kurį visi žinojo Rebi Elinkos Kretingerio (nuo žodžio – Kretinga) vardu. Prasidėjus Rusijos imperijoje žydų pogromams, drauge su Klaipėdos rabinu Izaoku Rylfu organizavo akcijas, kuriomis siekė atkreipti Vakarų Europos visuomenės dėmesį į rusų valdžios žydų atžvilgiu vykdomą diskriminacinę politiką. Mirė 1888 m. Kretingoje, palaidotas žydų kapinėse.
XIX a. 2–3 dešimtmetyje Kretingos rabinu buvo Aronas Kretingeris. Vėliau jis persikėlė į Pinską (Baltarusija), vadovavo šio miesto žydų bendruomenei ir pasivadino Aronu Pinskiečiu. Parašė judaizmo religinių raštų rinkinį Talmudą aiškinančią knygą „Tosfos Aharon“, kuri buvo išleista po autoriaus mirties 1858 m. Karaliaučiuje. Mirė ir palaidotas 1841 m. Pinske.
Kitas rabinas Rabi Arija Leibas Lipkinas (Lipmanas), gyvenęs 1840–1902 m., Kretingoje parašė dvi religines knygas: 1878 m. – Giesmių giesmės knygos komentarus „Divre Yedidyah“, o 1883 m. – „Ohr haYom“ – „Dienos Šviesa“. Abi buvo išleistos Vilniuje: pirmoji – 1895 m., o antroji – 1901 m.
Kretingoje 1837 m. gimė Elazaras Šulmanas. Baigęs judaizmo dvasinę seminariją (ješivą), dėstė Vienos ir Kijevo ješivose, tyrinėjo jidiš literatūros istoriją, parašė knygas apie žydų kilmės vokiečių rašytojus Heinrichą Heinę (Harry Chaimą Heinę) ir Karlą Liudviką Biornę (Judą Leibą Baruchą). Paskutines gyvenimo dienas jis praleido Kijeve, kuriame 1904 m. mirė.
Nemaža dalis Kretingos litvakų XIX a. antroje pusėje emigravo į užsienį. Įsikūrę naujoje vietoje, jie nepamiršo gimtosios Kretingos, stengėsi įvairiais būdais padėti joje likusiems tautiečiams. Tarp jų buvo Barnetas Bernšteinas Gilis, gimęs 1835 m. 1859 m. jis emigravo į Angliją, apsigyveno Sanderlande. Iš pradžių vertėsi dailidės amatu, o vėliau tapo žymiu verslininku, baldų gamintoju. Jis buvo vienas iš Kretingos paramos fondo įkūrėjų ir finansinių rėmėjų atstatant po 1889 m. gaisro Kretingos žydų sinagogą ir betmidrašą (maldos namus ir mokyklą, kurioje žydų jaunuoliai studijavo Torą, Talmudą ir potalmudinę rabinistinę literatūrą), finansiškai remiant nuo gaisro nukentėjusius padegėlius.
Nuo XIX a. vidurio tarp kretingiškių žydų populiarios buvo sionistinės idėjos. Sionistai siekė suvienyti žydų tautą jos istorinėje tėvynėje Erec-Izraelyje (Izraelio žemėje). Vienas aktyviausių sionizmo veikėjų tapo Joelis Drubinas. Jis gimė 1857 m. Kretingos žydų verslininko Elezaro Drubino šeimoje. Siekdami apsaugoti sūnų nuo rekrūtų prievolės, tėvai jį išsiuntė gyventi ir mokytis į Vokietiją. Baigęs mokslus su kitais žydų pirmeiviais 1882 m. liepą Joelis Drubinas emigravo į Palestiną. Iš pradžių dirbo Mikvė Israelio žemės ūkio mokykloje, 1882 m. spalį su bendraminčiais parengė „Bilu“ judėjimo nuostatus, kurie ragino žydus keltis į Erec-Izraelio žemę ir verstis žemdirbyste. Vėliau persikėlė į naujakurių įkurtą Rišon Lezioną gyvenvietę, kuri šiuo metu yra tapusi ketvirtu pagal dydį Izraelio miestu. Čia ūkininkavo, augino vynuoges, buvo renkamas gyvenvietės valdybos ir žemės ūkio komiteto, vynininkystės tarybos bei vyndarių asociacijos kontrolės tarybos, ūkininkų fondo nariu. 1906 m. atstovavo bendruomenei pasirašant Paryžiuje sutartį su Žydų kolonizacijos asociacija. 1911 m. su kitais naujakurių atstovais vyko į Paryžių pas filantropą Edmoną de Rotšildą prašyti materialinės pagalbos Rišon Leziono ir Zichron Jakovo naujakuriams. Mirė 1927 m.
Paskutiniajame XIX a. dešimtmetyje vis daugiau turtingesnių Kretingos litvakų vaikų pasirinkdavo gydytojo profesiją, kurią įgydavo studijuodami Dorpato (Tartu), o taip pat Peterburgo, Maskvos universitetuose. XX a. pirmoje pusėje kretingiškiai labiausiai pasitikėjo gydytoju Dovydu Karlinskiu (Karlinsku). Jis buvo kilęs iš Kretingos miestiečių šeimos. Pirmojo pasaulinio karo pradžioje mobilizuotas į Rusijos imperijos kariuomenę, tarnavo karo medicinos gydytoju Vokietijos fronte. Patekęs į vokiečių nelaisvę buvo grąžintas į Kretingą dirbti Kęstučio gatvėje veikusioje karo ligoninėje. Tarpukariu vertėsi privačia gydytojo praktika, buvo vertinamas kaip aukštos kvalifikacijos gydytojas. Iš pradžių Joselio Joselovičiaus name Vytauto gatvėje, dabartinio teismo pastato antrajame aukšte išsinuomotose patalpose įsirengė butą ir ligonių priimamąjį. Apie 1937 m. iš Plungės linų pirklio G. Olšvango nupirko Viešosios (Rotušės) aikštės pietiniame pakraštyje stovėjusį mūrinį, iki tol Kretingos vidurinei mokyklai (progimnazijai) nuomotą namą, į kurį persikėlė ir perkėlė ligonių priimamąjį. Be tiesioginių gydytojo pareigų užsiėmė visuomenine ir pedagogine veikla, nuo 1925 m. dirbo privačios Kretingos žydų vidurinės mokyklos mokytoju. Nacių okupacijos pradžioje suimtas ir 1941 m. birželio 25 dieną su kitais žydais ir lietuviais sušaudytas Kvecių kaimo Girelės miškelyje, prie kelio į Palangą. Palaidotas bendrame holokausto aukų kape.
Kretingiškiai litvakai labai prisidėjo prie miesto ūkio kūrimo ir vystymo, tapo pirmųjų prekybos įstaigų ir pramonės įmonių kūrėjais. Vieni garsiausių tarpukario Kretingos pramonininkų buvo Judelis Taicas ir Enikas Šeras.
J. Taicas gimė apie 1881 m. Darbėnuose. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą vertėsi prekių ekspedijavimu iš Liepojos ir Rygos uostų bei Muravjovo (Mažeikių) geležinkelio stoties į Salantų–Darbėnų–Kretingos apylinkes. Apie 1920 m. persikėlė į Kretingą, miesto centre įsigijo sklypą su pastatais, buvusį dabartinio prekybos centro „Senukai“ teritorijoje. E. Šeras gimė Kretingoje, iki Pirmojo pasaulinio karo vertėsi mėsininko amatu. Prakutęs iš miestelėno Jono Eitavičiaus įsigijo sklypą su pastatais Birutės gatvėje (dabar Birutės g. 16, 16A) prie Akmenos upės.
Apie 1920 m. J. Taicas ir E. Šeras įkūrė prekybos ir pramonės bendrovę „Judelis ir Šeras“, kuri įsteigė arbatžolių svarstymo ir fasavimo įmonę „Virdulys“, žvakių fabriką „Švyturys“, sacharino fabriką „Malūnas“. Žvakių gamyba Birutės gatvėje užsiėmė E. Šeras, o arbatžolių svarstymu ir sacharino gamyba savo ūkiniuose pastatuose Rotušės aikštėje vertėsi J. Taicas.
E. Šeras mirė apie 1936–1937 m., palaidotas Kretingos žydų kapinėse. Iš jo turto paveldėtojų įmonės akcijas perėmė J. Taicas, bendrovę pervadinęs „Taicas, Judelis ir Ko“. Jis taip pat įsigijo gamybinį pastatą Birutės gatvėje, kuriame greta žvakių fabriko pristatytame priestate įrengė augalinių taukų fasavimo įmonę „Plantage-Koks“. Po 1940 m. birželio įvykių visas J. Taico bendrovės įmones ir namus nusavino sovietų valdžia. Be namų likęs verslininkas išvyko pas sūnų į Kauną. 1941 m. birželį pateko į Kauno getą, kuriame žuvo per 1942 m. gaisrą.
Kretingoje slypi garsaus britų aktoriaus Davido Sucheto (Deivido Sušė) giminės šaknys. Jo proseneliai Jokūbas ir Beila Suchedovičiai gyveno Tryškiuose, iš kurių XIX a. antroje pusėje persikėlė į Kretingą. Čia jiems gimė sūnūs Izidorius (aktoriaus senelis), Juozapas ir Benjaminas. Vėliau šeima emigravo į Vokietiją, apsigyveno Klaipėdoje, susivokietino pavardę į Suchedowitz (Suchedovic). Tėvui Jokūbui 1895 m. mirus, visi trys sūnūs 1896 m. išvyko laimės ieškoti į Keiptauną (Pietų Afrika), kuriame aktoriaus senelis Izidorius savo pavardę susitrumpino ir tapo Suchetu. Afrikoje gimė aktoriaus tėvas Jack Suchet (Džekas Sušė), kuris 1932 m. persikėlė gyventi į Londoną (Junginė Karalystė), tapo gydytoju, dirbo Šv. Marijos ligoninėje.
Aktorius David Suchet (Deividas Sušė) gimė 1946 m. Londone. Labiausiai jį išgarsino detektyvinis serialas pagal Agatos Kristi romaną apie seklį Erkiulį Puaro, kuriame atliko pagrindinį vaidmenį. Už detektyvo Erkiulio Puaro vaidmenį 1991 m. buvo apdovanotas Didžiosios Britanijos kino meno akademijos (BAFTA) apdovanojimu. Tarptautinėje Emmy apdovanojimų ceremonijoje 2008 m. geriausio aktoriaus nominacijoje apdovanotas už vaidmenį filme „Maxwell“. Už nuopelnus dramai 2011 m. paskelbtas Britų imperijos ordino riteriu. Aktoriaus brolis John Suchet (Džonas Sušė) – žinomas britų televizijos ir radijo laidų vedėjas.
Daugiau kaip prieš penketą metų aktorius pirmąkart gyvenime lankėsi senelio gimtinėje Kretingoje, kurioje buvo filmuojama dokumentinė BBC laida „Who do you think you are?“ (Kas tu manai esąs?), pasakojanti apie Suchedovičių-Suchet šeimos istoriją, jos kelią iš Lietuvos į Jungtinę Karalystę.

Skaityti 264 kartai Atnaujinta %PM, %07 %693 %2018 %15:%Saus

Palikite komentarą

Įsitikinkite, kad įvedėte reikalingą informaciją, kur nurodyta (*). HTML kodas nėra leidžiamas.

Paieška tinklapyje

Kalendorius

Rugsėjis 2018
S Pr A T K P Š
1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30

Mes Facebooke