Savireklama

M. VALANČIAUS ,,ŽEMAIČIŲ VYSKUPYSTĖ“ MINI JUBILIEJŲ

  • %PM, %04 %798 %2018 %18:%Kov

Violeta ČĖSNIENĖ

Vyskupo Motiejaus Valančiaus gimtinės muziejaus direktorė

Šiemet sukanka 170 metų, kai 1848-aisiais buvo išleistas Motiejaus Valančiaus dviejų dalių istorinis veikalas „Žemaičių vyskupystė“. Ši knyga šiandien svarbi todėl, kad ji parašyta ir išleista lietuviškai, ir skirta tik tam tikrai bažnytinei teritorijai – Žemaičių vyskupijai – nagrinėti. Knygos tiražas siekė net 1500 egzempliorių.
Didelis tiražas stebina todėl, kad knygos pasirodymo metu M. Valančius dar nebuvo vyskupas. Tai rodo didelį M. Valančiaus populiarumą. Lietuviškai rašytas mokslinis istorinis darbas daugiausia buvo skirtas besiformuojančiai lietuviškajai inteligentijai, o knygos tiražas parodo gana didelį apsišvietusių, lietuviškai skaitančių ir rašančių inteligentų skaičių.
Šis veikalas apima vyskupystės istoriją nuo jos įsteigimo iki M. Valančiaus gyvento laikotarpio, tai yra nuo 1413 iki 1841 metų. Knygos prakalboje M. Valančius rašo, kad „Mūsų gadynės žmonės, tarsi pritrūkę kuo besidžiaugti, dideliai pamėgo senovės dalykuose. Ką išvydę, mokyti vyrai už kits kito suniko rankioti jau sutrenėjusius senų dienų raštus, o ko norint dasekę, užsimanė rašyti naujas knygas ir visų visiems žmonėms, it ką lig šiolei nežinomo, gailinti“.
Dar besimokydamas M. Valančius domėjosi Lietuvos istorija. Pradėjęs kunigauti studijavo Žemaitijos praeitį, nes čia buvo gimęs ir augęs. Medžiagą knygai autorius pradėjo rinkti dar 1834 metais, kai dirbo Kražių gimnazijos kapelionu. 1842-1845 m. profesoriaudamas Dvasinėje katalikų akademijoje Sankt Peterburge jis bendravo su Simonu Daukantu, kuris parūpino istorinės medžiagos. 1845 m. pabaigoje kunigas M. Valančius buvo paskirtas Varnių kunigų seminarijos rektoriumi ir galėjo laisvai naudotis Žemaičių vyskupijos ir Varnių kapitulos archyvais. Važinėdamas po vyskupiją ir lankydamasis Vilniuje, pasiekė ir kitus jam reikalingus šaltinius: išnašose nurodo 42 leidinius, kai kurie jų turėjo po kelis tomus. Pagaliau 1848 m. balandžio 23 d. laiške S. Daukantui M. Valančius siunčia gerą žinią: „... Iš lietuviškai-žemaitiškų naujienų tiktai tą galiu danešti, kad raštas mano („Žemaičių vyskupystė“) jau išėjo iš po spaudos. Ponas Zavadskis Vilniuj atmušė 1500 egzempliorių – kiekvienas susideda iš dviejų tomų; pardavinėsiu po 1 sid. rubl.“.
Iš rašytinių ir archyvinių šaltinių M. Valančius sukaupė turtingos geografinės informacijos, surinko daug žinių apie miestelių praeitį, bažnyčių atsiradimo aplinkybes ir sąlygas, parapijiečių kultūros lygį, jų buitines sąlygas. Didžiausias dėmesys skiriamas Bažnyčios istorijai, vyskupijos kunigų pastoracinei veiklai. Kunigai tuo metu ne tik skelbė Evangeliją, teikė sakramentus, statė bažnyčias, bet nebuvo nuošalyje ir nuo liaudies vaikų švietimo. Ano meto turtingesnieji klebonai privalėjo savo ir parapijos lėšomis išlaikyti parapijines mokyklėles ūkininkų vaikams mokyti.
M. Valančius kaip istorikas pradėtas vertinti netrukus po ,,Žemaičių vyskupystės“ pasirodymo XIX a. II pusėje lenkų spaudoje, o vėliau lietuviškoje mūsų krašto ir išeivijos spaudoje. Maironis 1903 m. ,,Žemaičių vyskupystę‘‘ pavadino svarbiausiu M. Valančiaus veikalu ir įvertino auklėjamąją veikalo reikšmę: „rašydamas „Žemaičių vyskupystę“ žadino jaunuomenę prie darbo, prie mokslo, skiepijo tėvynės meilę“. Kazys Binkis savo knygoje „Motiejus Valančius 1875–1935“ akcentuoja, kad kruopščiai surinkta archyvinė medžiaga ir kad „istorija parašyta ne lenkų kalba, kaip tai darė dauguma to meto mokytų Lietuvos vyrų, bet savo gimtąja kalba“. Viktorija Daujotytė apie M. Valančiaus „Žemaičių vyskupystę“ rašo, kad ji „formavo platų, vientisą kultūros supratimą: nuo nagingai padaryto ir išlikusio daikto iki bažnyčios, jos architektūros. Nuo mažytės „mokslinyčėlės“ iki dar neperskaitytų rankraščių ir požiūrio į „raganų“ deginimą. Ieškojo sąsajų, harmonijos. Nesupriešino netgi senojo lietuvių tikėjimo ir krikščionybės“.
Vyskupo Motiejaus Valančiaus gimtinės muziejuje eksponuojama M. Valančiaus „Žemaičių vyskupystė“, kurią dovanojo poetė Marija Meilė Kudarauskaitė. Štai kokia tos knygos istorija, kurią aprašo M. Kudarauskaitė: ,,Noriu papasakoti apie Motiejaus Valančiaus knygos „Žemaičių vyskupystė“ kelionę namo, į savo gimtinę. Prie jos netyčia teko ir man prisidėti.
1948 m. mūsų šeima gyveno Dusetose. Tėvelis neseniai buvo grįžęs iš lagerio Karelijoje. Abudu su mama dirbo mokykloje. Mūsų palovyje krebždėjo pora maišų džiovintos duonos – buvome pasiruošę keliauti į Sibirą. Trėmimai kartojosi veik kas pusmetį. 1948 m. gegužės 22-osios akcija mus aplenkė. Žmonės vieni per kitus susižinodavo, kas išvežtas. Iš Pažiegės kaimo Būgos sodybos iškeliavo jų vaikai: Ona, Eugenija, Vytautas, Vladas, Liucija, tėvai Ona ir Jonas pabėgo. Mano tėvelis po kelių dienų nuėjo pasidairyti. Pamatė kieme išmestas knygas, skraidančius žodynui surinktus lapelius. Jis dėstė anatomiją, tad parsinešė Rankės knygą „Žmogus“ (rusiškai), „ Žemaičių vyskupystę“, Būgos žemių planus ir, regis, K. Būgos mokslo baigimo dokumentus (nepamenu kokius). Dokumentus vėliau aš perdaviau Vilniaus universitetui, o „Žemaičių vyskupystę“ su blunkančiu autoriaus parašu dovanojau M. Valančiaus muziejui Nasrėnuose 2012 m.“.

Skaityti 192 kartai

Palikite komentarą

Įsitikinkite, kad įvedėte reikalingą informaciją, kur nurodyta (*). HTML kodas nėra leidžiamas.

Paieška tinklapyje

Kalendorius

Balandis 2018
S Pr A T K P Š
1 2 3 4 5 6 7
8 9 10 11 12 13 14
15 16 17 18 19 20 21
22 23 24 25 26 27 28
29 30

Mes Facebooke