Savireklama

PIRMOSIOS KRETINGOJE VIDURINĖS MOKYKLOS PASTATAS

  • %PM, %25 %661 %2018 %14:%Kov

Julius KANARSKAS

Istorikas, Kretingos muziejus

Dabartinio pastato Rotušės a. 14 vietoje, kur dabar veikia parduotuvė ir kavinė „Grifas“, XVIII a. antroje pusėje buvo pastatyta pirmoji Kretingoje vidurinė mokykla, kurioje išsilavinimą gaudavo ne tik Kretingos apylinkių, bet ir visos Vakarų Žemaitijos jaunuoliai. Tačiau vėliau kretingiškiai pamiršo apie čia buvusią švietimo įstaigą. Mokyklą iškėlus, jos pastate XIX a.–XX a. I pusėje veikė įvairios įstaigos, iš kurių kretingiškių labiausiai buvo lankoma provizoriaus Stasio Ščefanavičiaus vaistinė „Naujoji aptieka“.
***
Nuo miesto įkūrimo aikštės vakarinėje kraštinėje buvo 6 posesijos. Pirmoje iš jų aikštės ir Birutės gatvių kampe stovėjo akmenų mūro iždinės pastatas, o kitose – mediniai, vienaukščiai, galu atsukti gyvenamieji namai su ūkiniais statiniais kiemo pusėje. Posesijas su pastatais nuomojosi miesto piliečiai, mokėję nuomos mokesčius miesto ir dvaro iždui.
Abi vidurines posesijas Kretingos grafystės savininkas, kunigaikštis, Vilniaus vyskupas Ignotas Jokūbas Masalskis 1775 m. paskyrė jo rūpesčiu atidarytai vidurinei mokyklai. Mokyklai atiteko čia stovėję du mediniai namai ir arklidė. Viename name apsigyveno mokyklos prefektas (vadovas), mokytojas ir pamokslininkas. Kitame buvo įkurta koplyčia, mokymo klasės ir moksleivių bendrabutis, gyveno du mokytojai.
Oficialiai švietimo įstaiga vadinosi Karolštato aukštesniąja mokykla. Mokymo įstaigai vadovavo Edukacinės komisijos paskirtas prorektorius (iš pradžių vadintas prefektu) eksjėzuitas Liudvikas Kauzonas, o nuolat dirbo 3 mokytojai. Mokytojai dažnai keitėsi, iš pradžių jais buvo kunigai eksjėzuitai (1773 m. panaikinto Jėzuitų ordino vienuoliai), o vėliau leista mokytojauti ir pasauliečiams. Kretingoje mokytojavo dieceziniai kunigai Pranciškus Abramavičius, Florijonas Gregaravičius, Pranciškus Narkevičius, pasauliečiai – Stanislovas Bakauskis, Adomas Drazdauskis, Baltramiejus Konarskis, filosofijos mokslų daktaras Mykolas Angelas Šulcas (vėliau tapęs architektu, baigęs rekonstruoti Vilniaus arkikatedrą ir universiteto rūmus), Gracijonas Varakomskis. Pamokslininku buvo diecezinis kunigas Vincentas Bortkevičius, bernardinų kunigas Steponas Pšybavičius ir kt.
Karolšato aukštesnioji mokykla buvo pirmoji ir vienintelė vidurinė mokykla Vakarų Žemaitijoje. Kita artimiausia mokykla veikė Kražiuose. Todėl Kretingoje vidurinio mokslo žinių siekė ne tik artimiausių valsčių ir miestelių, bet ir kitų Žemaitijos vietovių miestiečių, bajorų, miestelėnų ir valstiečių vaikai.
Mokykla buvo trijų klasių, o mokslas kiekvienoje truko dvejus metus. Stodami į mokyklą vaikai privalėjo turėti pradinio išsilavinimo pagrindus ir baigti prie jos veikusią parengiamąją klasę. Mokoma buvo lenkų kalba, todėl daugeliui valstiečių ir miestelėnų vaikų prieš stojant teko mokytis šios kalbos pagrindų. 1782 m. mokyklą lankė 108, 1783 m. – 106, 1786 m. – 140, 1787 m. – 145, 1788 m. – 189, 1789 m. – 170, 1790 m. – 220, 1791 m. – 242 mokiniai. Jie mokėsi algebros, gamtos mokslų, geografijos, istorijos, katekizmo, logikos, matematikos, retorikos, lenkų kalbos gramatikos, lotynų ir vokiečių kalbų. Mokykla savo bibliotekos neturėjo, todėl nepasiturintiems jaunuoliams Edukacinė komisija skirdavo vadovėlius. Geriausiai besimokantys moksleiviai buvo skatinami Diligentiae (liet. stropumo) medaliu. Kandidatais šiam medaliui gauti 1790 m. buvo išrinkti Antanas Pševlockis ir Jurgis Zubavičius, o 1791 m. – Anzelmas Ylakavičius ir Jurgis Pabrėža, vėliau išgarsėjęs kaip kunigas pamokslininkas, pranciškonas tretininkas, poetas, liaudies gydytojas, mokslininkas botanikas. Baigę aukštesniąją mokyklą, jaunuoliai galėjo stoti į aukštąją mokyklą arba ieškotis tarnybos.
Mokyklos pastatai per 1788 m. gaisrą sudegė. Naujai mokyklai vyskupas Ignotas Jokūbas Masalskis skyrė statybinės medžiagos ir įpareigojo dvaro vietininką pradėti statybos darbus. Miestiečiai padėjo statyti mokyklą, o mokytojams ir moksleiviams suteikė gyvenamąjį plotą. Statybos darbai buvo baigti 1790 m., o naujoji mokykla, neskaitant statybinių medžiagų, vyskupui kainavo 7 000 auksinų, t. y. beveik metines dvaro pajamas, gaunamas iš miesto.
Naujasis mokyklos pastatas išdygo palei aikštės kraštinę beveik per visą abiejų posesijų plotį. Jį sudarė du sublokuoti tinkuoto mūro dviaukščiai korpusai su čerpėmis dengtu dvišlaičiu stogu, iš kurių pietinis korpusas buvo per vieną langą ilgesnis. Pastate buvo įrengtos mokomosios patalpos trims klasėms, moksleivių bendrabutis, biblioteka, koplyčia, mokyklos vadovo ir mokytojų butai, pagalbinės ūkinės patalpos.
Tačiau neilgai mokiniai džiaugėsi naujaisiais savo namais. Moksleiviams prisidėjus prie 1791 m. mieste kilusių neramumų, nukreiptų prieš dvarininką Ignotą Jokūbą Masalskį ir dvaro vietininką, vyskupas atsisakė toliau remti mokyklą. Jo prašymu Edukacinė komisija 1793 m. aukštesniąją mokyklą perkėlė į apskrities centrą Telšius.
Mokyklos pastatas liko Kretingos dvaro nuosavybe. Dvaro savininkai jį nuomojo privatininkams ir valdinėms organizacijoms. Kretingai tapus Rusijos imperijos dalimi, pietinį pastato korpusą išsinuomojo pasienio sargybos Gargždų brigados vadovybė. Čia veikė brigados ir pirmojo skyriaus štabai, aukštesniųjų karininkų butai ir karininkų klubas.
Šiaurinį korpusą XX a. pradžioje iš dvaro įsigijo Laukžemės dvarininkas, Kretingos evangelikų liuteronų parapijos bendruomenės pirmininkas baronas Karolis fon Mirbachas. Iš jo 1808 m. šią pastato dalį nupirko evangelikų liuteronų bendruomenė, I aukšte įsirengusi kleboniją, o II aukšte – bažnyčią, kurią 1808 m. konsekravo kunigas Vilhelmas Noimanas. Dėl bendruomenės skolų teismas pastatą 1810 m. atėmė, o atsiskaičius su kreditoriais – grąžino. Tačiau neturėdama lėšų remontui, bendruomenė jį netrukus pardavė.
Virš pagrindinių įėjimų į abu pastato korpusus XIX a. buvo pristatyta po atvirą medinę verandą su balkonu. Smarkiai pastatas nukentėjo per 1915 m. gaisrą, po kurio išliko tik sienos ir virš miesto kyšantys kaminai.
Tarpukario telefonų knygos liudija, kad pastatas priklausė dviems namų valdoms, o abu korpusai jau turėjo atskirus numerius. Apie 1925 metus savąją pastato dalį grafas Aleksandras Tiškevičius pardavė vaistininkui Stasiui Ščefanavičiui ir krautuvininkui Icikui Kolumbui.
Pastato atstatymo darbai tarpukariu ilgokai užtruko. Apie 1930 m. abu korpusai jau buvo atstatyti, tačiau dar netinkuoti ir be balkonų. Panašu, kad pietinis korpusas dar nebuvo naudojamas. Šiaurinio korpuso I aukšte išsinuomotose patalpose jau veikė kelios įstaigos, tarp kurių buvo advokato Vlado Petronaičio kontora. II aukšte buvo įrengtos gyvenamosios patalpos.
Viso pietinio korpuso savininku tapus provizoriui Stasiui Ščefanavičiui, apie 1935 m. pastatas buvo baigtas remontuoti: sienos nutinkuotos, pagrindinio fasado centre įrengtas balkonas su metaline ažūrine baliustrada, abiejose fasado pusėse įrengta po įėjimą. Apie 1936 m. čia persikėlė vaistinė „Naujoji aptieka“, veikusi iki 1941 m. gaisro.
Šiaurinio korpuso sienos po 1936 m. taip pat buvo ištinkuotos. Pastate veikė kirpykla, patalpas nuomojosi XV (Kretingos) šaulių rinktinės vadas kapitonas Petras Buragas ir Žemės ūkio smulkaus kredito bankas.
Per 1941 m. birželio 26 d. gaisrą pastatas antrąkart smarkiai degė. Vaistinės įrangą pasisekė nuo ugnies išgelbėti ir perkelti į aikštės pietrytiniame kampe išlikusiame Zalkovų name atidarytą valdinę vaistinę.
Nudegusio namo mūrinės sienos atlaikė karo ir pirmuosius pokario metus. Tačiau jis nebuvo atstatytas. Po karo nuardžius pastato liekanas, jo ir greta, šiauriau, stovėjusio namo vietoje per trijų posesijų plotį iškilo naujas, tipinis, dviejų aukštų daugiabutis namas. Jis paskutiniaisiais sovietmečio metais buvo rekonstruotas į modernesnės architektūros trijų aukštų su mansardomis namą, kurio I aukšte įrengtos komercinės paskirties patalpos.

Skaityti 159 kartai

Palikite komentarą

Įsitikinkite, kad įvedėte reikalingą informaciją, kur nurodyta (*). HTML kodas nėra leidžiamas.

Paieška tinklapyje

Kalendorius

Balandis 2018
S Pr A T K P Š
1 2 3 4 5 6 7
8 9 10 11 12 13 14
15 16 17 18 19 20 21
22 23 24 25 26 27 28
29 30

Mes Facebooke