Savireklama

Į PADVARIŲ PRAEITĮ PAŽVELGUS

  • %AM, %01 %460 %2018 %10:%Bal

Julius KANARSKAS, istorikas, Kretingos muziejus

Kretingos rajono savivaldybės Gatvių pavadinimų suteikimo komisija pritarė pasiūlymui Padvarių kaimą su Klibiais jungiančią gatvę pavadinti Zobernių vardu. Tai seniausias kaimo pavadinimas, naudotas iki XIX a. vidurio. Ta proga skaitytojus supažindiname su Kretingos priemiesčiu tapusių Padvarių istorija, kurios ištakos siekia gilius priešistorinius laikus.
***
Seniausius padvariškių protėvių gyvenimo pėdsakus mena abipus Akmenos upės ir prie jos kairiojo intako Burkštino išlikę archeologijos paminklai. Į pietus nuo upių santakos, Akmenos pakrantėse, II a. prieš Kristų–VII a. plytėjo senovės gyvenvietė. Inžinieriaus Igno Jablonskio tyrinėjimai parodė, kad gyvenamieji būstai joje buvo antžeminiai, stulpinės konstrukcijos, molio tinku apšiltintomis sienomis. Patalpas šildė atviri židiniai, įrengti apskritose, dubens pavidalo duobėse. Jie buvo naudojami ir maistui pasigaminti. Šalia būstų buvusios iškastos ūkinės duobės, į kurias sumesdavo įvairias atliekas, naudojimui nebetinkamus įrankius ir namų apyvokos reikmenis. Greta būstų rasta akmeninių trintuvų grūdams trinti, smiltainio galąstuvų peiliams, kirviams, dalgiams ar pjautuvams galąsti. Taip pat aptikta degusio molio ir tinko gabaliukų, liudijančių, kad gyvenvietėje stovėję statiniai sudegė per gaisrą.
Padvariškių protėviai vieni pirmųjų Lietuvoje II a. prieš Kristų jau mokėjo iš vietinės balų rūdos išgauti geležį. Apie tai liudija kitame Akmenos krante aptikti geležies lydymo šlakai bei balų rūdos gabalai. Greta geležies išgavimo vietos gentainiai laidojo mirusiuosius. Čia Ignas Jablonskis ištyrė 2 pilkapius su 9 degintiniais kapais ir 20 griautinių kapų su akmenų vainikais.
Abu pilkapiai supilti ir naudoti II–I a. prieš Kristų. Pirmasis – 14,2, o antrasis – 9 metrų skersmens. Didžiojo pilkapio pagrinde aptikti 3, o mažojo – 2 koncentriniai akmenų vainikai, sukrauti 3–4 aukštais. Tarp vainikų ir sampile didžiajame pilkapyje ištirti 5, o mažesniajame – 4 degintiniai kapai. Juose sudegintų mirusiųjų kauliukai buvę užkasti duobutėse arba suberti į nedideles lipdyto molio urnas. Nuo I a. prieš Kristų iki I a. po Kristaus mirusieji laidoti nesudeginti, su negausiomis įkapėmis. Kiekvieną griautinį kapą juosė 1–2 aukštų akmenų vainikas, kuris jungėsi su gretimo kapo vainiku. Po tyrinėjimų pilkapiai 1979 m. buvo rekonstruoti, padarytas didžiojo pilkapio skersinis pjūvis, supažindinantis lankytojus su šio tipo laidojimo paminklo struktūra.
Į šiaurę nuo pilkapyno pastebėta vėlesnio laikotarpio kapinyno pėdsakų. Deja, kapinynas nukastas, todėl tikslesnių duomenų apie laidojimo būdą neišliko. Manoma, kad mirusieji čia laidoti II–VII amžiais. Vėlesnis kapinynas veikė šalia Kretingos dvaro tvenkinio, tarp Akmenos upės ir Salantų kelio esančiame aukštumos kyšulyje. Jame ištirta daugiau kaip 70 kapų, datuojamų X–XIII amžiais. Iš jų tik 2 griautiniai, o kituose mirusieji palaidoti sudeginti, supilant palaikų liekanas su įkapėmis į nedideles duobes. Mirusiems į kapą dėjo ietigalius, kalavijus, peilius, dalgelius, skiltuvus, žąslus, svarstyklių svarelius, antkakles, seges, apyrankes, žiedus.
Šalia senovės gyvenvietės Burkštino pakrantėje plytėjo dirbami laukai, kuriuose gyventojai vertėsi lydimine žemdirbyste. Iš dirbamos žemės išrinktus akmenis jie krovė į krūvas, pylė palei lauko kraštą. Daugiau kaip 25 hektarų plote susidarė nedideli ariami laukai, apjuosti akmenų pylimais, kurių ilgis siekė nuo 30 iki 100 metrų, plotis – iki 5,5 m, o aukštis – per pusę metro. Laukuose ir jų pakraščiuose stūksojo apie 300 krūsnių – 3–7 m skersmens akmenų krūvų. Didesniają senųjų laukų dalį tarpukariu sunaikino naujakuriai. Išliko tik apie 4 ha mišku apaugusi dalis, kurią 2002–2003 m. tyrinėjo Vilniaus universiteto docentas dr. Algimantas Merkevičius. Nustatyta, kad, kraunant krūsnis, joms vieta buvo parenkama prie stambaus akmens, kurio nebeįmanoma išjudinti. Krūsnies pakraščiuose ratu sukraudavo stambius akmenis, o į vainiko vidų be jokios tvarkos sumesdavo smulkesnius akmenis. Tyrimai parodė, kad senieji žemdirbystės laukai naudoti VII–XIV amžiais.
Senųjų laukų pakraštyje prie Burkštino upelio veikė pagonių šventykla. Ją ženklino aukuras – apskritas, 81–93 cm aukščio, nežymiai išgaubtais ir glotniai aptašytais šonais akmuo su 1,09 m skersmens viršutine, link kraštų nuolaidėjančia plokštuma, ties kurios viduriu iškaltas 40 cm skersmens, 11–12 cm gylio plokščiadugnis dubuo. Manoma, kad prie šio akmens buvo atliekamos apeigos, susijusios su žemdirbystės tradicijomis. Šventyklą naikinant, akmuo buvo nuverstas ant šono į šalia iškastą duobę. Igno Jablonskio iniciatyva 1966 m. jis parvežtas į Kretingą ir pastatytas prieš kino teatro „Žilvinas“, o šiuo metu eksponuojamas dvaro parke po šimtamečiu ąžuolu.
Kuriantis XV–XVI a. žemdirbių kaimams, visa žemė abipus Akmenos nuo santakos su Tenže iki Kurmaičių atiteko Kretingos kaimui, kuris priklausė Kretingos dvarui. Tarp dvaro ir Vienkiemio gatvės kairiajame upės krante kūrėsi vienkieminės žemdirbių sodybos. Tačiau Valakų reformos metu XVII a. II pusėje visi žemdirbiai buvo perkelti į Kretingos kaimo gyvenvietę, o tarp dvaro ir Kurmaičių esanti žemė paversta bendro naudojimo Kretingos kaimo ganyklomis.
Plečiantis dirbamos žemės plotams, XVIII a. viduryje žemdirbystei tinkamą ganyklų žemę iš dvaro išsinuomojo ir ėmė dirbti Kretingos kaimo valstietis Mykolos Zobernis, už palivarko ribos, kairėje kelio į Salantus pusėje pasistatęs vienkieminę sodybą su gyvenamaisiais ir ūkiniais pastatais.
Ši nausėdija pažymėta 1771 m. Kretingos grafystės plane, kuriame greta namo simbolio įrašyta žemės nuomininko pavardė „Zobernis“. Tai liudija, kad nausėdija vardo dar neturėjo. Tačiau XVIII a. pabaigoje pagal nuomininko pavardę ji pradėta vadinti Zoberniais (lenk. Zobernie; rus. Заберни). Čia 1827 m. stovėjo jau 4 sodybos, kuriose gyveno 38, o 1831 m. – 41 katalikas.
Deja, pirmojo savo vardo gyvenvietė neišsaugojo. Nausėdija kūrėsi už Kretingos dvaro palivarko ribos. Todėl greta Zobernių ją apie XIX a. vidurį imta vadinta Padvariais (lenk. Podwarcie), Uždvariu (rus. Задворъ), Uždvariais (rus. Задворце; lenk. Zadworce). 1857 metais nausėdijoje buvo 5 katalikų kiemai, kuriuose gyveno bajoro Dionizo Geštauto, Vincento Talmonto, Dovydo Garjonio, Aloyzo Jurgučio ir Kazimiero Šišniausko šeimos – 28 vyrai ir 26 moterys. 56-erių bajoras Dionizas Geštautas buvo vedęs 33-ejų Kotryną Montvydaitę, su kuria susilaukė 4 vaikų: sūnų Dionizo ir Julijono, dukterų Valerijos ir Marijos.
Panaikinus baudžiavą ir įsteigus 1861 m. valstiečių savivaldą, oficialiuose dokumentuose ir žemės planuose prigijo Padvarių (rus. Подворце; lenk. Podworce) vardas, kuris išliko iki mūsų dienų. Po 1861 m. išdalinus dalį Kretingos dvaro palivarko žemės valstiečiams, Padvariai jau plytėjo abipus Akmenos upės tarp kelių į Darbėnus ir Salantus. Padvariams buvo priskirta dalis Kretingos kaimo ganyklos, buvusios į vakarus nuo Darbėnų kelio pasienyje su Kurmaičiais. Iki 1915 metų Padvariai nebuvo savarankiška gyvenvietė ir priklausė Kretingos kaimo bendruomenei.
Savarankiško kaimo statusą Padvariai įgijo po Pirmojo pasaulinio karo. 1923 metų surašymo duomenimis, jame buvo 12 ūkių, kuriuose gyveno 109 asmenys. Per Lietuvos žemės reformą prie kaimo buvo prijungta valstybės nusavinta dvaro palivarko žemė. Joje kūrėsi kumečiai ir 1919–1920 m. Nepriklausomybės kovų dalyviai. Tokiu būdu Padvariai žymiai prasiplėtė į rytus.
Kaimo ūkininkės Placidos Paulikauskaitės sodybos su 43 ha žemės gyvenamajame name 1929 m. duris atvėrė Jėzaus Širdies kongregacijos seserų pranciškonių vienuolynas. Jo viršininke tapo sesuo Augustina Ona Galdikaitė, o naujokių mokytoja – sesuo Ona Grigaitytė, baigusios Miunsterio universitetą Vokietijoje ir vienuoliško gyvenimo patirties įgijusios Nonenverto vienuolyne. Vienuolyne 1929 m. lapkričio 25 d. buvo atidaryta koplyčia, kurią pašventino Kretingos vienuolyno gvardijonas tėvas Martinijonas Bučnys. Kitą dieną Telšių vyskupas Justinas Staugaitis šią koplyčią paskelbė oratorium semipublicum, t. y. ji tapo prieinama ir pasauliečiams, kurie čia galėjo lankytis ir atlikti religines apeigas. Koplyčią aptarnavo iš Kretingos atvykstantys kunigai pranciškonai. Vienuolyne nuolat gyveno apie 20 pranciškonių, veikė noviciatas ir bažnytinių rūbų dirbtuvės. Vietoje medinio namo vienuolės 1932 m. pasistatė naują dviejų aukštų medinį vienuolyną ir senelių prieglaudą. Nuo 1936 m. vienuolynui vadovavo sesuo Leonarda Grigaitytė, o naujokių mokytoja buvo sesuo Klara Jankevičaitė. 1940 metais į vienuolyną iš Kretingos buvo perkelti Šv. Vincento Pauliečio draugijos senelių prieglaudos ir Šv. Antano rūmų prieglaudos globotiniai.
Po Antrojo pasaulinio karo Padvariams atiteko likusi dvaro sodybos žemė bei į vakarus nuo jos, tarp Akmenos upės ir Kretingos–Skuodo geležinkelio buvęs Kretingos (Kretingsodžio) kaimo žemių šiaurės rytinis pakraštys. Išvedus naują ribą tarp Padvarių kaimo ir Kretingos miesto, dvaro sodyba buvo padalinta pusiau – į šiaurę nuo tvenkinių esanti dalis su palivarko sodyba paliko Padvariams, o pietinė dalis atiteko Kretingos miestui.
Sovietmečiu tarp Kretingos–Skuodo ir Klaipėdos–Vilniaus geležinkelių esanti Padvarių kaimo žemė buvo priskirta Kretingos rajono valstybinei veislininkystės stočiai, o likusi – Kretingos žemės ūkio technikumo mokomajam ūkiui (tarybiniam ūkiui-technikumui). Prie kelio į Darbėnus buvo pastatyta veislininkystės stoties gyvenvietė. Tarp jos ir Akmenos upės XX a. 7 dešimtmečio II pusėje pradėjo veikti Padvarių, t. y. naujosios Kretingos miesto kapinės. Žemės ūkio technikumo mokomajam ūkiui priklausančioje kaimo dalyje veikė gamybinis-ūkinis centras, buvusioje dvaro žemėje išaugo kolūkinė gyvenvietė, o tarybinio ūkio-technikumo darbuotojų vaikams 1984 m. pastatytas vaikų lopšelis-darželis „Eglutė“. Padvarių gyvenvietė tapo Kretingos priemiesčiu, kuriame 1959 m. buvo 438, 1986 m. – 1 125, o 2011 m. – 1 308 gyventojai.
Padvarių pranciškonių vienuolyne 1946 m. buvo įkurti senelių ir invalidų namai. Jais iš pradžių rūpinosi seserys pranciškonės. Tačiau 1948 m. vienuolės buvo iškeldintos, koplyčia uždaryta, o jos vietoje įsteigta skaitykla. 1973 m. įstaiga pavadinta internatu. Senieji mediniai vienuolyno pastatai nugriauti, o jų vietoje 1975–1984 m. iškilo mūriniai internato, 1998 m. pavadinto pensionatu, namai. Šalia jų išaugo pensionato gyvenvietė. Nuo 2010 m. čia veikia Padvarių socialinės globos namai, į kuriuos priimami pensinio amžiaus žmonės, tarp jų – su specialiaisiais poreikiais. Juos aptarnauja 135 darbuotojai.
Kaimą pusiau dalijanti Akmenos upė kartais buvusi klastinga ir pasiglemžė ne vieną padvariškių gyvybę. Telšiuose leidžiamas katalikų laikraštis „Žemaičių prietelius“ 1931 m. rašė: „Spalio 24 d. vakare p. Ona Valytė važiavo pora arklių pas kaimyną gyvenantį tame pat kaime antroje pusėje Akmenos upės ir bevažiuodama per upę kartu su arkliais nuskendo. Arkliai ir vežimas kitą dieną rasti, o merginos lavonas nesurastas. Sako ji važiavusi į svečius“.
Upę užtvenkus, 1981 m. įrengtas 6 km ilgio ir iki 25 m pločio Padvarių tvenkinys, tyvuliuojantis iki pat Kurmaičių. Prie užtvankos nepriklausomybės metais verslininkai Algimantas ir Jolanda Šoblinskai įkūrė sodybą „Vienkiemis“, kurioje teikia apgyvendinimo, maitinimo ir pirties paslaugas.
Nuo 2004 m. kaimo gyventojus jungia bendruomenė „Trys tvenkiniai“. Bendruomenės taryba puoselėja Vasaros šventės tradicijas, rengia kalėdinės labdaros akcijas, rūpinasi poilsio zona prie tvenkinio, organizuoja bendruomenės nariams ekskursijas ir pan. Atgimimo pradžioje Algirdo Navirausko iniciatyva prie dvaro tvenkinio ir kelio į Salantus 1990 m. bendruomenės aukomis buvo pastatytas monumentalus kryžius (meistras Kazys Jašmontas), skirtas pokario metais represuotiems ir visiems buvusiems padvariškiams atminti.

Skaityti 552 kartai

Palikite komentarą

Įsitikinkite, kad įvedėte reikalingą informaciją, kur nurodyta (*). HTML kodas nėra leidžiamas.

Kalendorius

Gruodis 2018
S Pr A T K P Š
1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31

Mes Facebooke

Paieška tinklapyje