Savireklama

RUGĖJIS NE VISIEMS VILTINGAS IR ŠVIESUS

  • %PM, %25 %680 %2017 %15:%Rugp

Juozas MAKSVYTIS

Pedagogas

Sveikas, Senjore! Ir Tu kažkada buvai Mokytojas. Jaunas ir gražus. Tvirtas ir energingas. Profesionalus ir kūrybingas. Skubėjai į klasę. Dešimtys smalsiai degančių akių ir žvitrių žvilgsnių sekė Tavo kiekvieną judesį ir laukė uždegančio žodžio, kuris vedė ne tik į žinių pasaulį, bet ir augino skrydžiui sparnus. Ne kartą savo ugdytiniams kalbėjai, kad pasigailėjimo vertas tas mokinys, kuris neaplenkia savo mokytojo. Ta aforistine fraze norėjai juos ne tik pakylėti į mokslo aukštumas, bet ir sužadinti žinių troškulį. Kodėl? Norėjai parodyti, kad šiandieninis gyvenimas labai dinamiškas, judrus, kintantis ir nuo jo nevalia atsilikti. Vadinasi, laikas žmogui duotas tam, kad žengtum tolyn, darytumeisi vis tobulesnis, laimingesnis, tvirtai siektum savo tikslo. Net didysis vokiečių genijus J. V. Getė rašė: „Kas siekia nepasiekiamo, tas man mielas“. Taigi ir Tu, Mokytojau, norėjai, kad Tavo vaikai būtų laimingesni už Tave. Norėjai, kad, įgiję profesiją, susirastų mylimą darbą ir visą save atiduotų jam. „Į šlovę, – sakei, – veda tik vienas kelias: darbas. Kas nori nueiti ten kitu, tas kontrabandininkas“. Šimtai, tūkstančiai Tavo vaikų, išleistų į gyvenimą, brangindami savo sąžinę ir garbę, skuba į laimę ir veržiasi į šviesą, neužmiršdami ir kitų, greta esančių.
Įdomu, o kaip Tu pats gyveni? Ar esi dar kam nors reikalingas? Ar nesijauti vienas ir vienišas? Besibaigianti vasara ką tik į sunkią ir pavojingą kelionę išskraidino tavo pamiltus baltuosius gandrus. Su ilgesiu ir nerimu sekei jų skrydį, kaip ir savo ugdytinių, širdyje palinkėdamas geros kelionės.
Lydimas besidraikančių ore balzganų voratinklių per saulės nubalintas rugienas, gelsvindamas nutįsusias beržų grįžtes, atskuba ruduo. Tuoj nuskambės širdį veriantys mokyklinio skambučio garsai. Ar bepakvies jie Tave į šventę – pilną jaudulio ir nerimo? Ar bepražys Tavo rankose nors vienas gėlės žiedas? Ar beprisimins Tave jaunesni kolegos? Ar beparodys dėmesį mokyklos vadovai? O gal ir pats nebenorėsi įžengti į tuos namus, kuriuose prabėgo Tavo gražiausi ir darbingiausi metai?
Kodėl taip klausiu? Todėl, kad bendraudamas su Senjorais ne iš vieno išgirdau skaudžius nusivylimus: „Buvau išprašytas“, „Buvau išvarytas“, Buvau žeminamas ir šantažuojamas“, „Buvau senas ir nebereikalingas“, „Nebeįtikau naujai direktorei“, „Jei pasiliksi, baugino, būsi tikrinamas... Kiekvieną dieną Tavo pamokose knaisiosis žmonės...“ Ko jie norės, ne tik tikrintojams neaišku, bet ir pačiam Mokytojui. Paprasčiausiai tikrins, kad galėtų bent fiktyviai prikibti.
Klausausi tokių žodžių ir darosi apmaudu: „Argi šitaip nustatomas mokytojo profesionalumas? Nuo kada anglų kalbos specialistas pradėjo mokyti lituanistą, kaip vesti gimtosios kalbos pamokas? O jeigu jau nori pamokyti, tegu išmoksta bent pats kalbėti švaria literatūrine kalba. Tegu pasitikrina „Dabartinės lietuvių kalbos žodyne“, kaip kirčiuojami kai kurie žodžiai ir tegu neklaidina besiklausančiųjų. Nejaugi kai kurių mokyklų vadovai negalvoja pasenti? Iš kur tas brutalumas ir nepagarba kitam? Kaip gali apsiversti liežuvis taip kalbėti žmogui, kurio ne tik darbinė patirtis, bet ir išsilavinimas žemesni už Mokytojo! Vertėtų prisiminti XVIII amžiaus britų rašytojo ir žurnalisto D. Adisono žodžius: „Žinios – proto akys, padedančios išvengti klaidų ir nesusipratimų“. Vadinasi, tik žinios vieną žmogų išaukština prieš kitą. Taigi gerai įsiklausykite ir įsidėmėkite, kas žmogų daro galingą ir garbingą.
Argi galima kitą žeminti, susidoroti su juo pasinaudojus savo galia, kurią diktuoja užimamos pareigos? Dar senovės romėnai sakė: „Ne karalius yra įstatymas, bet įstatymas yra karalius“. O mes juk gyvename jau dvidešimt pirmame amžiuje! Todėl laikas atsipeikėti ir suprasti realybę. Taip ir norisi tokių mokyklų vadovams pasakyti: „Prieš teisdami kitus, pasižiūrėkit į save. Prisiminkit, kaip prieš keletą metų įlipot į norimą postą. Išgirskite, ką apie jus kalbėjo ir tebekalba miestelio gyventojai, mokinių tėvai. O ir dabar esate ne šventieji: kai kas jus vadina „kišeniniais“, įdarbinate giminaičius, artimuosius, draugus... Kodėl ne vienas bijote, kaip žydas kryžiaus, finansinių patikrinimų?“.
Liūdna buvo girdėti, kai viena garbinga Senjorė, grįžusi iš savo brangios mokyklos jubiliejinės sukakties, paklausta, kaip šventė, kaip susitikimas, skaudančia širdimi atsakė: „Išorinis blizgesys ir dvasinis skurdas“. O tai reiškia – turto buvo iki kaklo: patalpos gražiausios, technologijos moderniausios, bet trūko paties svarbiausio – dvasinės šilumos, dėmesio žmogui. Ypač tam, kuris kūrė mokyklos istoriją, yra dar gyvas jos eksponatas.
Gal dėl to ne vienas Senjoras, paklaustas apie įvestas mokyklos vadovų kadencijas, atsiliepė teigiamai. Džiaugėsi sakydami, kad „seniai juos reikėjo pažaboti, uždėti apynasrį. Kas dabar dedasi ugdymo įstaigose? Kai kurie, praradę sąžinę ir dorovę, tvarkosi joje kaip savo dvare. Argi patikėsit, kad iš direktoriaus kabineto gali išeiti pravirkdytas mokytojas metodininkas? Arba pradinių klasių mokytoja galėjo būti taip šantažuojama, kad visą savaitę negalėjo ramiai miegoti. O mokytojui, vos sulaukusiam pensinio amžiaus, pasakyti, kad Tau nebėra pamokų vien dėl to, kad esi pensininkas. Bet jeigu taip, tai kodėl jis neatleidžiamas pagal etatų mažinimą? Kodėl jis verčiamas rašyti „savo Prašymu“? Kodėl taip skaudžiai meluojama ir negailestingai žaidžiama žmogaus gyvenimu? Taip yra todėl, kad vadovas yra biurokratas ir turi stiprų užnugarį. Kam pasiskųsi? Kas Tave vargšą užtars? Nors visi tai žino, bet niekas garsiai nekalba. Vieni bijo prarasti darbą. Kitiems nepatogu, nes vaikai mokosi toje mokykloje – bus keršijama... Apie tai atvirai gali kalbėti tik senjorai, kurie jau nebeturi ko prarasti.
Švietimo įstaigų vadovai amžinai dejuoja, kad trūksta pinigų. Bet ar pagalvojo bent vienas, ar jie racionaliai panaudojami. Kiek tūkstančių išleista naujiems vadovėliams įsigyti! Tikrai žinau, kiek jų liko net neatverstų, paaiškėjus, kad jie – ne auksiniai. Bet svarbu viena, kad užsisakėme, kad mokysimės iš naujų ir galėsime pasigirti kitiems, kad esame modernūs.
Švaistomi pinigai ir kitose srityse. Kodėl neperžiūrimas mokyklų tinklas? Argi esame tokie turtingi, kad galime išlaikyti tokias mokyklas, kuriose tik kelios dešimtys mokinių? O kiek jose dirbančių mokytojų ir aptarnaujančio personalo! Tikras šeimininkas taip negyventų. Ieškotų optimaliausių sprendimų.
Artėja Rugsėjo 1-oji. Mokyklinis skambutis ir mokytojus, ir mokinius pašauks į pirmąją pamoką. Tik ar ji visiems bus šviesi ir viltinga? O ypač Tau, Senjore! Labai smagu būtų, kad atsilieptum, papasakotum, kokiomis mintimis Tu jį pasitinki.

Skaityti 477 kartai

Palikite komentarą

Įsitikinkite, kad įvedėte reikalingą informaciją, kur nurodyta (*). HTML kodas nėra leidžiamas.

Kalendorius

Gegužė 2019
S Pr A T K P Š
1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31

Mes Facebooke

Paieška tinklapyje