Spausdinti šį puslapį

DEMOKRATIJA IR KOMPETENCIJA

  • %PM, %11 %836 %2018 %19:%Vas

Žilvinas ŠILĖNAS

Lietuvos laisvosios rinkos instituto prezidentas

Neseniai buvo iškelta įdomi idėja – egzaminuoti būsimus Seimo narius. Jos esmė labai paprasta: įvesti kokius nors išsilavinimo ar susivokimo realybėje standartus. Ir jei žmogus jų neatitinka, negali būti Seimo nariu.
Viena vertus, idėja suprantama. Juk norint užsiimti kokia nors veikla reikalingas leidimas, licencija ar kvalifikacijos pažymėjimas. Nori vairuoti – turi įrodyti, kad moki elgtis kelyje. Nori kepti bandeles, ateis patikrinti, ar nenuodysi žmonių. Nori dresuoti šunis, įgyk kinologo sertifikatą. Tai reiškia, kad norint ką nors veikti reikia įrodyti, jog kažką moki, žinai, kaip elgtis, ir nesukelsi pavojaus kitiems. Sėdus prie valstybės vairo neturint kompetencijos galima pridaryti daug žalos. Kita vertus, demokratinėje valstybėje neleisti neprotingiems, negražiems ar dar kokiems nors žmonėms dalyvauti rinkimuose ir juos laimėti yra nedemokratiška. Taip pat nedemokratiška – neleisti visateisiams piliečiams balsuoti.
Aišku, būtų galima pradėti ilgą diskusiją, kas iš tikrųjų yra demokratija, atsiminti, kad Atėnuose – demokratijos lopšyje – balsuoti galėdavo ne visi ir t. t., bet ta diskusija niekur nenuves. Šiuolaikinės demokratijos taisyklės diktuoja, kad neišsilavinęs ar nekompetentingas žmogus gali atsidurti prie valstybės vairo. Nieko čia nepadarysi. Kaip sakė Winstonas Churchillis, „nereikia apsimesti, kad demokratija yra tobula ar visažinė. Demokratija yra prasčiausias būdas valdyti valstybę, jei nekreipsime dėmesio į visas kitas valdymo formas, kurias žmonės laikas nuo laiko išbando“.
Tad jei pripažįstame, kad į Seimą gali patekti visi, ir sutinkame, jog tai mums yra vertybė, kartu reikia pripažinti, kad tai kelia pavojų. Pirmas pavojus kyla iš to, kad politikai imasi spręsti daug sudėtingų ir būtent kompetencija bei išmanymu paremtų klausimų.
Antras pavojus yra išskirtinai žmogiškas: kadencijos pradžioje politikos naujokai dar šiek tiek abejoja dėl savo kompetencijos, tačiau ilgainiui patiki esą kompetentingi atsakyti į visus gyvenimo klausimus. Yra labai nedaug politikų, kurie bent jau sau drįsta prisipažinti, kad jie daug ko nežino, nesupranta ir neturi kompetencijos. Valdžia į galvą trenkia stipriau nei alkoholis ar narkotikai. Neribotas galias sumaišykime su ribota kompetencija bei išpūstu savęs vertinimu ir turėsime labai pavojingą kokteilį. Net nekalbu apie pavojus, kylančius iš korupcijos, darbo ne dėl žmonių gerovės, o dėl partinių ar asmeninių interesų, pasidavimo interesų grupėms ir t. t. Jie gerai žinomi, lengvai identifikuojami ir, deja, dažnai ignoruojami.
Atsižvelgiant į šiuos pavojus galbūt būtų protinga tiesiog sumažinti klausimų, kuriuos gali spręsti išrinktieji, spektrą ir apimtį? Čia nebūtų nieko nedemokratiško. Juolab kad ir mūsų Konstitucija specialiai riboja politikų galias, pavyzdžiui, kiek politikai gali kištis į žmonių gyvenimą, kokius klausimus išrinkti politikai gali spręsti patys, o kokiems reikia referendumo.
Kitas politikų fantazijos apribojimo saugiklis – Teisėkūros pagrindų įstatymas, t. y. įstatymas, reglamentuojantis, kokie turėtų būti įstatymai. Anot jo, reikėtų vadovautis aiškumo, pagarbos asmens teisėms ir laisvėms, atvirumo bei skaidrumo principais. Taip pat – dar trimis labai svarbiais principais. Pirma, tikslingumo, t. y. valdžiai derėtų kištis tik tada, kai labai reikia. Antra, efektyvumo, t. y. reikia įvertinti visas alternatyvas ir pasekmes. Trečia, proporcingumo, t. y. nevaržyti labiau nei to reikia. Taigi, saugikliai jau sukurti, tačiau problema yra tai, kad patys politikai ignoruoja Teisėkūros pagrindų įstatymą.
Galiausiai, jei sumažintume politikų sprendžiamų klausimų spektrą, galbūt įstatymai taptų kokybiškesni. Nes dabar įstatymų leidyba, regis, koncentruojama ne į kokybę, o į kiekybę. Susigaudyti įstatymų gausoje sunku ne tik paprastam žmogui, bet ir profesionalui ar net pačiam politikui. O klausimas, ar norintieji patekti į Seimą turėtų išlaikyti egzaminą, yra geros durys į diskusiją apie tai, kas yra valdžia, ką ji gali ir turi daryti, o kur jai geriau nelįsti.
Dalis politikų yra kompetentingi žmonės. Tiesiog daugybė klausimų yra ne politikų reikalas. Pavyzdžiui, kokie vaistai man tinka, noriu spręsti pats, tardamasis su gydytoju. Demokratija veikia tik tada, kai valdžia yra apribota. Jei valdžia tampa neribota, demokratija labai greitai virsta diktatūra.
Deja, pastaruoju metu, regis, valdžia prarado visas ribas.

Skaityti 264 kartai